Prabėgus pusei dešimtmečio nuo to laiko, kai per taip vadinamas „spalvotąsias revoliucijas“ buvo nuversti prorusiški buvusių Sovietų Sąjungos respublikų lyderiai ir į jų vietas stojo provakarietiški politikai, panašu, kad Kremlius pagaliau duoda kirtį atgalios. Maskvos rankose jau yra du skalpai – Ukrainos lyderio Viktoro Juščenkos ir Kirgizijos prezidento Kurmanbeko Bakijevo. Abiejų valstybių lyderius jų postuose pakeitė Maskvai draugiškesni veikėjai.
Nors būtų neteisinga sakyti, kad Rusija buvo vienintelė veikėja, įtakojusi vasarį Ukrainoje vykusių prezidento rinkimų rezultatus, o po to vienintelė sukursčiusi balandį Kirgizijoje vykusį perversmą, tačiau neabejotina, kad Maskva iš tiesų šiuose įvykiuose suvaidino itin svarbų vaidmenį. Rusija suteikė prieglobstį ir paramą Kirgizijos opozicijos lyderiams ir Ukrainos rinkėjams aiškiai pareiškė, kad Viktoro Janukovičiaus pergalė pradėtų naują pigių dujų ir išaugusios prekybos erą. Sėkmingi šių metų pasiekimai skatina Kremlių ir toliau siekti jam parankių pokyčių taip vadinamame „artimajame užsienyje“.
Pirmasis Rusijos taikinys yra Gruzija ir jos prezidentas Mikheilas Saakašvilis. Kremliui palankus Dūmos narys Sergejus Markovas tikina, kad Maskva planuoja surengti „antrąjį Biškeką“ ir taip nuversti M. Saakašvilį. Tai – akivaizdi užuomina į balandžio mėnesį Kirgizijoje kilusius neramumus, po kurių prezidentas K. Bakijevas privalėjo bėgti iš šalies. Tai yra triukšmingas gąsdinimas, tačiau jame neabejotinai yra tiesos. Jau praėjusiais metais Kremliaus lyderiai pradėjo atvirai susitikinėti su Gruzijos opozicijos atstovais. Gegužės 9 dieną Rusijos premjeras Vladimiras Putinas per Pergalės dienos paradą stovėjo greta buvusios Gruzijos parlamento pirmininkės, o dabar vienos iš opozicijos lyderių Ninos Burdžanadzės. Be to, Maskvos meras Jurijus Lužkovas Maskvoje pastatė identišką karo memorialą, kokį praėjusiais metais M. Saakašvilis sunaikino Gruzijos Kutaisio mieste. Žengdamas dar toliau, Kremlius į Maskvą pasikvietė ir dar kelis įtakingus opozicijos veikėjus, tarp kurių labiausiai išsiskyrė buvęs premjeras Zurabas Nogaidelis ir buvęs M. Saakašvilio padėjėjas Iraklis Alasania. Su jais buvo kalbama apie tai, kaip nuversti dabartinį Gruzijos režimą.
Itin svarbus testas M. Saakašvilio režimui bus gegužės pabaigoje vyksiantys Tbilisio mero rinkimai, kai I. Alasania mes iššūkį dabartiniam merui, kurį remia M. Saakašvilis. Opozicija teigia esanti pasirengusi kovai. „M. Saakašvilis ir jo administracija dar viską, ką tik gali, kad suklastotų balsavimą. Jei jis taip darys, tai pasigailės. Mes sukelsime riaušes. Pati vyriausybė rašo scenarijų, kad pakartotų Biškeko įvykius“ - praėjusią savaitę teigė Maskvoje 7 kartą per tiek pat mėnesių viešėjęs Z. Nogaidelis.
Rusija daro viską, kad tik paremtų M. Saakašvilio oponentus. Praėjusią žiemą Z. Nogaidelis derėjosi dėl Gruzijos mokinių, kuriuos buvo pagrobę Šiaurės Osetijos kovotojai, paleidimo. Be to, jis prisiėmė visus nuopelnus derybose dėl tiesioginių skrydžių tarp Maskvos ir Tbilisio atnaujinimo. „Sudarydami taiką su Rusija, gruzinai siekia išspręsti savo praktines ekonomines problemas – jie nori turėti galimybę skristi į Maskvą susitikti su savo giminėmis, jie nori eksportuoti gėrybes į Rusiją, vykti namo į okupuotus regionus, o visų svarbiausia turėti garantiją, kad nekils dar vienas karas su Rusija“ - teigė Z. Nogaidelis.
Tačiau atviras glėbesčiavimasis su Maskva gali būti pavojinga strategija. Taip, paskutinė Tarptautinio respublikoniško instituto apklausa parodė, kad 52 proc. gruzinų nepritaria Gruzijos vyriausybės dabartinei politikai Rusijos atžvilgiu. Dar daugiau nei 80 proc. respondentų nori, kad tarp Maskvos ir Tbilisio reguliariai skraidytų lėktuvai. Tačiau tuo pačiu metu 38 proc. respondentų teigė nepritariantys I. Alasanios susitikimui su Rusijos atstovais. Susitikimui pritarė tik 22 proc. apklaustųjų. Tuo tarpu Z. Nogaidelio populiarumas tesiekia 4 proc..
M. Saakašvilis ir didžioji dalis Gruzijos žiniasklaidos Maskvai draugiškus politikus pavadino „išdavikais“ ir „sunkumų kėlėjais“. Kiek anksčiau šį mėnesį Tbilisyje buvo užpulta „Vieningosios Rusijos“ partijos delegacija, norėjusi perduoti dovanas Antrojo pasaulinio karo veteranams.
Nepaisant tokių nesklandumų, Kremlius laikosi savo strategijos – susidraugauti ir paremti su grupėmis, kurios yra Kremliaus priešų oponentės. Taikinių sąraše netrukus gali atsidurti ir Baltarusijos prezidentas Aleksandras Lukašenka, kuris iš Rusijos reikalauja pinigų už šalyje esančias karines bazes. A. Lukašenka taip pat suteikė prieglobstį nuverstam Kirgizijos prezidentui K. Bakijevui. „Rusija yra siaubingai pavargusi nuo A. Lukašenkos ir ieško tinkamo lyderio, galinčio jį pakeisti“ - teigė Maskvos Politinių technologijų instituto atstovas Igoris Buninas. Tokiu tinkamu kandidatu gali tapto ilgametis Baltarusijos opozicijos aktyvistas Andrejus Sannikovas, kuris nejaučia didelės meilės Vakarams ir teigia esąs pasirengęs priimti Rusijos pagalbą, jei tik ją suteiks tinkami žmonės. Kalbama, kad A. Lukašenka buvo išsigandęs, kai pamatė, kad Rusija gali paremti revoliucijas buvusiose sovietinėse respublikose.
Naujoji Rusijos strategija gali žymėti ir V. Putino eros politikos atsisakymą. Jei anksčiau buvo remiamasi kaimynų bauginimu, tai dabar pamažu pereinama prie kažko, kas vis labiau primena tikrą diplomatiją. Vietoje karinės intervencijos, kaip kad įvyko Gruzijoje 2008 metais, vietoje dujų tiekimo nutraukimo, kaip kad įvyko su Ukraina, Maskva pradeda kultyvuoti santykius su regioniniais opozicijos lyderiais. Šie santykiai remiasi nebe vien tik Rusijos diktatu, o abipusių intresų suvokimu. „Mes Kremliui nuolatos teigėme, kad tokiu atveju, jei jis nenustos laikyti kaimynų savo priešais, tai ateis kažkas kitas, kas užkariaus tų kaimynų širdis. Naujasis Maskvos požiūris, kaip viliuosi, reiškia, kad Maskva pradės su didesne pagarba klausyti kitokių nuomonių“ - teigė Maskvos Carnagie centro atstovas Aleksejus Malašenko.
