Nuo 2022 m. Latvijoje dirba daug ukrainiečių medikų: 107 gydytojai specialistai, 52 stomatologai, 61 slaugytoja. Ukrainos medicinos diaspora gavo teisę dirbti vietos ligoninėse iš karto po atvykimo, be nereikalingų klausimų ar patikrinimų.
Latvija pasamdė patyrusius specialistus, nors jie nemokėjo latvių kalbos ir nežinojo vietos realijų. Kai kurie gydytojai pacientus pradėjo priimti nuo pat pirmos dienos, kiti – oficialiai po dviejų mėnesių.
Žinoma, vėliau iš Ukrainos sveikatos apsaugos ministerijos buvo gauta visa reikalinga informacija apie medicinos darbuotojus, tačiau jie pradėjo dirbti iš karto.
Medicininę dokumentaciją latvių kalba pildė nuo pirmos dienos, pasitelkę „Google“ vertėją ir būdingą karo pabėgėliams desperatišką žinių troškimą.
Daugelis šių specialistų paliko okupuotas teritorijas – tiek tas, kurias Rusija užėmė po 2014 m., tiek po 2022 m. invazijos.
Gydytojai bijo, kad Mariupolio scenarijus nepasikartotų ir Latvijoje
„Novaja gazeta Europa“ žurnalistas bendravo su gydytojų grupe, kuri gelbėjo sužeistuosius Mariupolio apgulties įkarščio dienomis ir atpažįsta save bei kolegas Oskaro laureato dokumentinio filmo „20 dienų Mariupolyje“ kadruose.
Liepojoje, uostamiestyje Baltijos vakariniame krante, žurnalistas susitiko su šešiais Liepojoje dirbančiais gydytojais.
Tai Olena Jakunina, Natalija Ščerbak ir keturi jų kolegos iš Mariupolio. Stomatologė Liudmila, terapeutė Valentina, jos vyras, traumatologas Viačeslavas, ir anesteziologė Jevgenija paprašė nenurodyti jų pavardžių.
Jie visi gerai žinomi Liepojoje. Ukrainiečiai ten nesiekia viešumo – bijo, kad Mariupolio scenarijus nepasikartotų ir Latvijoje.
„Mes labai bijome, kad čia pasikartos Mariupolio scenarijus, suprantate?“ – sako viena gydytoja, visi pritariamai linkteli.
Valentina Liepojoje dirba priėmimo skyriuje, Mariupolyje ji dirbo „Azovstal“ poliklinikoje ir gyveno su vyru bei dviem vaikais Vostočnyj mikrorajone – būtent jį 2015 m. sausio 24 d. šeštadienio rytą Rusijos pajėgos apšaudė trimis „Grada“ raketų serijomis. 2022 m. vasario mėn. nuo pat invazijos pirmosios dienos į Vostočnyj ėmė kristi sviediniai.
„Savo butą Vostočnyj mikrorajone palikome vasario 24 d. ir persikėlėme į OBIL [regioninę intensyvios terapijos ligoninę], mano vyras ten dirbo traumatologu“, – pasakoja Valentina.
Ir pridūrė: „Mums atvežė gimdyves po to, kai buvo bombarduojami treti miesto gimdymo namai. Pamenate, kaip nešė gimdyvę ant neštuvų? Ji turėjo baisią žaizdą ant šlaunies, reikėjo atlikti cezario pjūvį, ją prižiūrėjo slaugytoja, pati nėščia – ji atėjo balta kaip siena, kartojo: „Tai baisu!“
„Gimdymui padėjo visi – aplink išdaužyti langai, šalta, gimdyvė pati stengiasi išsaugoti kūdikį, o turėjo gulėti, po gimdymo neturėjo pakilti. Ir jai dar reikėjo bėgti į rūsį apšaudymo metu“, – prisiminimais dalijosi moteris.
„Mano vyrą, traumatologą, bandė išsiųsti atlikti cezario pjūvį, bet tuo metu mūsų ligoninėje nebebuvo nė vieno akušerio. Liko vyresnioji akušerė, slaugytoja iš skyriaus, ji sako: „Daktare, aš jums viską papasakosiu“, – tęsė ji.
„Slaugytoja man tada pasakė: „Daktare, svarbiausia – pjaukite ir siūkite, o aš viską papasakosiu!“ – šypsosi Viačeslavas, dabar traumatologas Liepojos miesto ligoninėje.
„Jis apskritai nekalbus, mažai valgo, geria kavą ir dažnai eina rūkyti. Po Mariupolio jis beveik metus nekalbėjo“, – prisimena viena gydytoja.
„Daužėsi langai, skriejo skeveldros“
Dabar Viačeslavas susiduria su sunkumais mokantis latvių kalbos. Tuo tarpu stomatologė Liudmila neseniai neišlaikė savo pirmojo egzamino, bet jis atitiko kalbos reikalavimus, viršijančius ministerijos nustatytą B1 lygį.
Kiti mokosi skirtingu greičiu, bet kalbą perpranta sparčiai. Viačeslavas, dirba pagal savo galimybes taip, kaip moka, o ligos istorijas aprašo slaugytojos.
2022 m. vasario mėn. Valentinos šeima persikėlė į regioninės ligoninės rūsius: vyras dirbo be pertraukos, Valentina prižiūrėjo vaikus – 16 metų dukrą ir 10 metų sūnų. Iš pradžių jie slėpėsi kambaryje šalia mažos operacinės, bet kai morgas prisipildė lavonais, žuvusieji nuo sužeidimų buvo nešami į tą pačią mažą operacinę.
„Sūnus paklausė, kas tos dėmės koridoriuje“, – prisimena Valentina. „Pažiūrėjau, pajutau saldų kvapą ir supratau, kad reikia keisti slėptuvę. Alkani, sušalę, neturėjo ko valgyti – nežinau, kaip jie dirbo, nešė sužeistuosius į operacinę antrame aukšte“, – pasakoja Valentina apie savo vyrą ir jo kolegų darbą.
„Baisiausios žaizdos buvo nuo skeveldrų – daužėsi langai, skriejo skeveldros, akys sužeistos taip, kad neįmanoma iš jų išimti stiklų“, – tęsė ji.
„Kodėl tu manimi nesidžiaugi? Nušausiu tave, šunsnuki!“
Maža to, kovo 12 d. į ligoninę įžengė rusų kariai. Iš pradžių – ginkluotas specialiųjų pajėgų būrys, vėliau –Donecko Liaudies Respublikos pajėgos, suformuotos iš mobilizuotų iš Ukrainos teritorijos.
„Rusai įėjo – mane pašaukė radiologas: „Valia, žinau, kur yra maisto! Eik su manimi!“ Mes ėjome pro rusus, nusisukdavome, o jie norėjo, kad dėkotume už „išvadavimą“. Ėjome į administraciją. Pirmieji buvo gerai ginkluoti specialiųjų pajėgų kariai, už jų ėjo Donecko Liaudies Respublikos kariai – vienas trenkė automatiniu ginklu: „Kodėl tu manimi nesidžiaugi? Nušausiu tave, šunsnuki!“ – pasakojo Valentina.
„Mums liepė atidaryti visas duris ir liepė apsirengti chalatais. Aš nebuvau šios ligoninės darbuotoja, pasiėmiau kažkieno chalatą“, – tęsė moteris.
Slėpdamiesi, gydytojai rado personalo skyriuje šalia priėmimo palatos maisto – grietinės ir ledų. „Nesigėdiju prisipažinti, kad apiplėšėme administracijos patalpas... Kai ilgai nevalgai, tiesiog griebi maistą!“ – dalijosi moteris.
„Radiologas pasiūlė nunešti maisto gydytojų vaikams, sėdintiems rūsyje. Aš pribėgau ir sakiau: „Duokite dubenėlį, aš atnešiu maisto“ – ten stovėjo trijų litrų talpos kibirai pieno“, – sakė Valentina.
Gydytojai pasakojo, kad su baltais chalatais jie jautėsi apsaugoti nuo rusų: juos liesdavo daug rečiau.
Tuo trapu ketvirtą dieną urologijos skyriaus vedėjas sužinojo apie galimybę evakuoti automobilius su civiliais ir organizavo kolonos išvykimą.
„O kas, tokia šalis dar egzistuoja?“
Iki 2025 m. liepos 1 d. Ukrainos gydytojai Latvijoje turi išlaikyti latvių kalbos B1 lygio egzaminą. O. Jakunina jį išlaikė jau seniai, trečiu bandymu. Tai neblogas rezultatas: kai kurie kolegos išlaikė iš penkto karto, kiti – iš pirmo.
„Po trejų darbo metų atsirado reikalavimas mokėti kalbą B1 lygiu; anksčiau terminas buvo iki 2027 m. Mokomės sekmadieniais, vakarais po darbo, sėdime prie namų darbų. Turime merginų, kurios jau išlaikė B2, o dabar eisime į ES apmokamus kursus iki C1 lygio egzaminų. Ne visiems pavyksta, bet mes, ukrainiečiai, mokomės latvių kalbos“, – pasakojo gydytoja.
O. Jakunina – vienintelė terapijos skyriaus gydytoja Bulduri ligoninėje, Jūrmaloje, viename didžiausių Latvijos miestų.
Skyriuje ji viena dirba su 22 pacientais. Kurį laiką jai padėjo jauna gydytoja, bet ši išėjo: darbo daug, o atlyginimas ES standartais mažas, vietos jaunimas dažniausiai renkasi Vokietiją.
Į Latviją moteris išvyko sąmoningai: čia seniai gyvena jos sesuo, kuri pranešė, kad šalis priima ukrainiečių gydytojus iš karto, su ukrainietiškais dokumentais ir nemokant kalbos.
„Atvykau, čia trūko gydytojų, buvome laukiami, nuo pirmos dienos man skyrė daug darbo, tik naktinių budėjimų neėmiau, nes naktį atvežus sunkų pacientą reikia bendrauti su kolegomis, laboratorija ir pan. Bijojau suklysti“, – prisimena E. Jakunina.
Čia ją vadina „daktare Olena“ ir pacientams praneša, kad juos gydys ukrainietė. O. Jakuninos pacientai dažniausiai būna vyresnio amžiaus, Jūrmaloje gausu rusakalbių, ir situacijos įvairios.
„Įeinu į palatą, sakau, kad esu iš Ukrainos, ir išgirstu: „O kas, tokia šalis dar egzistuoja?“ – teigė ji.
Ir tęsė: „Aš įkvėpiu ir sakau: „Kadangi mūsų bendravimas nebuvo sėkmingas, išeisiu ir užsuksiu vėl, kad pradėtume iš naujo.“ Konfliktų ligoninėje nėra, bent kol kas.“
O. Jakuninos dukra – žurnalistė Kyjive. Motina gauna oro pavojaus signalus tuo pačiu metu kaip dukra, atskiria raketų ir „Shahed“ atakas, žino, kada dukra vakare nusileidžia į metro – patikimiausią prieglobstį Ukrainos sostinėje. Tada ryte ji vėl keliasi ir eina gydyti pacientus, latvius ar rusus. „Mes visi kenčiame nuo nemigos“, – sakė moteris.
„Gydytojai, turintys 20 ir daugiau metų darbo stažą, yra tikras aukso fondas, suprantate?“ – teigė terapeutė Natalija Ščerbak.
„Daktare, tai Amerikos kaltė!“
Pirmiausia Liepojos ligoninė pakvietė Viačeslavą – reikėjo traumatologų. Vėliau susirinko visi kiti. „Personalo skyrius sakė, kad gausime leidimą dirbti, bet po metų reikės laikyti B1 lygio egzaminą. Aš tada sakiau lengvabūdiškai: „Išmoksime!“ – prisimena Valentina.
Ji greita, atvira, dažnai su šypsena pasakoja baisias istorijas šalia tylaus ir ramaus vyro. Vyresnioji dukra, išgyvenusi Mariupolio apgulį, dabar studijuoja mediciną Lvive – kategoriškai atsisakė išvykti iš Ukrainos.
Be to, Valentina pridūrė: „Kartais žmonės sako: „Daktare, tai Amerikos kaltė!“ arba: „Mano giminaičiai sako, kad Mariupolis puikiai atstatytas!“ Kai čia girdžiu tokius žodžius apie Mariupolį, veidas pasikeičia, negaliu jo kontroliuoti. Vyras tokiomis aplinkybėmis turi nervinį tiką, akys trūkčioja...“
Viačeslavą nustebino lietuvio humoro jausmas
„Mariupolyje nevaikščiojau po restoranus, o čia galiu tai leisti“, – ramiai sakė anesteziologė Jevgenija.
„Mano valandinis tarifas – 11 eurų, per mėnesį gali būti 120–200 valandų; vidutiniškai apie 1,5 tūkst. eurų. Ukrainoje, dirbdama dviejuose darbuose, uždirbdavau iki 800 eurų. Skirtumas – kaip dangus ir žemė“, – pridūrė ji.
„Traumatologijos skyrius – vieta, kurioje niekas nenori dirbti, o aš čia atvykau. Pirmus pusantrų metų latviai stebėjo mane: kai mano kvalifikacija tiko, jie man leido dirbti savarankiškai. Dabar aš vienas dirbu traumatologijos skyriuje“, – pasakojo Viačeslavas.
„Čia kitaip: pas mus – traumos, o čia – neurochirurgija, vaikų neurologija... Rygoje vaikų sritis atskira, o Liepojoje paprasčiau“, – aiškino vyras.
„Pripratome vieni prie kitų: jie nesupranta mūsų juokų, labai rimti. Mūsų mariupolietiškas humoras: „Pjausime ar paliksime?“ – čia niekas nesuprastų. Kartą į traumų skyrių atėjo vienas pacientas ir juokėsi: „Ką jūs, daktare, vargstate, pjaukite!“ – aš taip nustebau, kad iš karto nuėjau patikrinti jo dokumentų. Pasirodo, tikrai, lietuvis!“, – tęsė jis.
Patiko straipsnis? Užsiprenumeruokite mūsų naujienlaiškį ir gaukite svarbiausias dienos naujienas bei įdomiausius straipsnius kiekvieną darbo dieną 11 val. Tiesiai į Jūsų el. paštą!
