Žurnalas „Foreign Policy“ teigia, kad, jei amerikiečiai suprastų, kiek jų kariuomenė išties išleido stengdamasi apginti naftą, jų nuomonė šiek tiek pasikeistų.
Netrukus po to, kai jūrų pėstininkai įžengė į Bagdadą ir nuvertė paminklą Sadamui Huseinui, žurnalo „Foreign Policy“ korespondentas Peter'is Mas'as lankėsi Naftos ministerijoje Irake. Žemiau pateikiame jo pasakojimą.
Amerikos kariai laikė apsupę pastatą taip, tarsi tai būtų svarbiausiais brangakmenis, nors visai netoliese plėšikai grobė tikrus brangakmenius iš Nacionalinio muziejaus. Bagdadas buvo virtęs tikra šventove plėšikams. Aplink ministeriją buriavosi kelios dešimtys jos darbuotojų, vienas iš jų kalbėdamas apie tai, kokia apsauga tenka jo darbovietei ir kaip jos trūksta kitur, pabrėžė – „viskas tik dėl naftos“.
Atsakymas į jo paliestą klausimą, padėtų suprasti, kiek iš tikro mes mokame už benzino galoną. Naftos išsiliejimas Meksikos įlankoje amerikiečiams priminė, kad pinigai, sumokami kolonėlėje, yra tik kainos dalis. Norint suprasti tikrąją kainą reikia nepamiršti įskaičiuoti ir vandens, ir žemės, ir oro užterštumo. Tačiau net ir tada, tai bus netiksli kaina, yra ir kitu faktorių, pavyzdžiui vienas daugiausia lemiančių – karinis. Kaip labai yra susijusi nafta ir kariaujami karai bei mokesčių mokėtojų pinigai, kurie skiriami armijai?
Šios diskusijos retai, kada pakyla iki brandaus lygio ir dažnai tesisuka apie tai, kas ką padarė ir ko ne. Buvęs JAV sekretorius Donaldas Rumsfeldas įtikinėjo, kad invazija į Iraką neturi nieko bendra su nafta, tačiau tai savo memuaruose pripažino net ir Alanas Greenspanas, buvęs JAV Federalinių Rezervų Banko pirmininkas,: „politiškai nenaudinga neigti tai, kas akivaizdu. Irako karas buvo smarkiai susijęs su nafta.“ Jei bent dalis to yra tiesa, jei mes išties įsiveržiame į kitas šalis, išlaikome armiją ir laivyną vien tik dėl naftos, tai kiek visa tai kainuoja? Paslėpta kaina – vienas iš sunkiausiai nustatomų dalykų, kai kalbame apie naftą. Viena iš priežasčių, kodėl mes esame taip pripratę prie naftos – mes nepripažįstame jos pilnos kainos.
Rodžeris Sternas, Prinstono Universiteto mokslininkas, balandžio mėnesį paskelbė studiją apie tai, kiek kainavo lėktuvnešių išlaikymas Persų įlankoje 1976m. – 2007m. Įlankoje jie patruliuoja tam, kad užtikrintų naftos siuntų saugumą, tad mokslininkas turėjo tvirtą priežastį priskirti šias išlaidas prie naftos kainos.
Jam pavyko rasti puikų rodiklį. Peržvelgęs Gynybos Ministerijos duomenis, jis suskaičiavo, kad per tris dešimtmečius išleista suma lygi 7.3 trilijono JAV dolerių. Taip, trilijonų! Ir dalis išlaidų padarytos taikos metu.
Daug sunkiau suskaičiuoti ryšį tarp Amerikos karų ir naftos. Tačiau įsivaizduokime, kad Rumsfeldas galėtų neoficialiai pripažinti, kad invazija į Iraką buvo bent kažkiek susijusi su nafta. 2008m. Nobelio premijos laureato Džozefo Stiglitzo ir Harvardo universiteto biudžeto ekspertės Lindos Bilmes parengta studija skelbia, kad šio karo kaina (pinigai išleisti iki 2008m, taip pat lėšos skirsiamos ateityje) lygi bent 3 trilijonams JAV dolerių. Ir vėl kalbama apie trilijonus!
Tiesa, mums reiktų dar labai ilgai laukti, kol Pentagone ar Baltuosiuose Rūmuose bus pristatytos skaidrės, kuriose pavaizduotos gynybos išlaidos naftai. Galingųjų pasaulyje nekalbama apie gynybos ataskaitas su informacija apie išlaidas naftos apsaugai. Kalbėdami per garsiai šia tema politikai ir generolai rizikuoja sulaukti mažiau paramos „mes norime paversti pasaulį geresne vieta“ politikai , daug lengviau kalbėti abstrakčiomis sąvokomis nei konkrečiais skaičiais.
Valdžios Atskaitomybės biuras (GAO), tyrimus vykdanti JAV vyriausybės organizacija, pateikia dvidešimties metų senumo duomenis. 1991m. jie numatė, kad 1980 - 1990m. JAV išleido 366 milijardus dolerių tam, kad apsaugotų naftos šaltinius Vidurio Rytuose. Ši ataskaita pateikė duomenis tik apie vieną geografinę vietovę tam tikru periodu, kai šalis nebuvo įsivėlusi į karą regione ar kitur. Ši studija galėjo tapti puikiu atramos tašku kitoms, gilesnėms ir nuoseklesnėms studijoms, bet taip nenutiko. Tad ši užduotis išanalizuoti naftos ryšį su karais, korupcija ar skurdu atiteko nevyriausybiniams ekspertams, tokiems kaip Stiglitzas ar Stern. Tarp šių ekspertų pakliūna ir Paulas Colier'as iš Oksfordo universiteto, Maiklas Rosas iš Kalifornijos Los Andželo Universiteto, Maiklas Vats'as iš Kalifornijos Universiteto Berklyje, nevyriausybinėms organizacijoms atstovaujantys Janas Garis ir Sara Wykes. Jų patirtis ekonomikos, geografijos, politikos moksluose, korupcijos tyrimuose panaši į tų ekspertų, į kuriuos kreipėsi generolas Deividas Petreusas prašydamas permąstyti karinių veiksmų praktiką.
Nafta dar nerado savo Petreuso. Tai lieka vis dar sunkiai apibrėžiama problema. Pasaulinis klimato atšilimas, gailestis, kuris kyla žiūrint į naftoje permirkusius pelikanus ar kareivių žūtys Irake - visa tai neatnešė jokių pokyčių, kai kalbama apie mūsų pripratimą prie naftos produktų. Šiandien JAV sunaudojama daugiau benzino, nei tą dieną, kai buvo įžengta į Iraką ar dieną, kai ištiko BP aplinkosaugos katastrofa. Jei kiekvieną kartą gaučiau dolerį, kai tik politikas pasako kažką panašaus į prezidento Obamos biržėlio mėnesį išsakytą mintį, jog „dabar yra laikas kurti švarios energijos ateitį“, būčiau galėjęs pasistatyti vėjo energija varomą ūkį. Sąžiningas paskaičiavimas duotų daug daugiau naudos nei nuvalkiotos frazės, tai priverstų mus pamatyti paslėptas išlaidas, su kuriomis mes nesusiduriame benzino kolonėlėje. Galiausiai, juk geriausias būdas pelnyti vartotojų dėmesį – paliesti jų pinigines.
