Malšinant sukilimą Novočerkaske buvo nušauti 26 žmonės. Dar keli asmenys už sukilimo organizavimą buvo nuteisti mirti. Jau žlugus Sovietų Sąjungai, 1991 metais, visi jie buvo reabilituoti.
Nuteistųjų realibitacija
Po keleto dienų padėtis Novočerkaske stabilizavosi. Buvo daroma viskas, kad plačiojoje sovietų šalyje apie tuos neramumus niekas nesužinotų. Įdomiausia tai, kad, pasirodo, net į minią kareiviai ėmę šaudyti tik tada, kai... to paprašę patys darbininkai. Visa kaltė už įvykius buvo suversta „chuliganiškiems elementams“, pogromų skatintojams, nors jie buvo teisiami ne už chuliganizmą, o už pabandymą nuversti sovietų valdžią, už banditizmą ir masinių neramumų organizavimą. Septyni teisiamieji – Aleksandras Zaicevas, Andrejus Korkačius, Michailas Kuznecovas, Borisas Mokronsovas, Sergejus Sotnikovas, Vladimiras Čerepanovas ir Vladimiras Šuvajevas – buvo nubausti mirties bausme ir sušaudyti, dar 105 buvo nuteisti kalėti nuo 10 iki 15 metų.
Visa informacija apie Novočerkasko įvykius Centro Komiteto prezidiumo sprendimu buvo įslaptinta. Apie tuos įvykius galėjo žinoti tik tie, kurie klausėsi užsienio radijo stočių. O pirmosios publikacijos pasirodė tik prasidėjus „perestroikai“, 9-ojo dešimtmečio pabaigoje. Tik tada visuomenė sužinojo ir apie generolą M. Šapošnikovą.
Iš 87 tada Novočerkaske sužeistų žmonių 30 liko invalidais visam gyvenimui. Buvo sužeisti ir 35 kariškiai. Nei vieniems, nei kitiems dokumentuose nebuvo galima rašyti, kokiomis aplinkybėmis tos traumos gautos. Nors medikai matė, kad tai šautinės žaizdos, būdavo rašoma, jog tai esančios buitinės traumos.
Ilgus metus žuvusiųjų giminės taip ir nežinojo, kur palaidoti jų palaikai. Praėjus 30 metų, Novočerkasko 1962 metų tragedijos fondo aktyvistai Taganrogo miesto pakraštyje rado užkastus 8 žmonių lavonus. Dar 8 buvo palaidoti Tarasovkoje, 7 – netoli Novošachtinsko. Tas pats fondas 1991 metais 29-ųjų metinių proga organizavo pirmą mitingą tų įvykių dalyviams pagerbti. Jų žūties vietoje pastatytas paminklas iš balto marmuro. Rusijos prezidento Boriso Jelcino įsaku buvo reabilituoti visi nuteistieji, taip pat ir generolas M. Šapošnikovas.
Tvarką darė KGB
Po Novočerkasko įvykių masinių pasipriešinimo valdžiai aktų labai sumažėjo. Per tuos pusantrų metų – per visus 1961-uosius ir 1962 metų pirmąjį pusmetį – Sovietų Sąjungoje buvo įvykę 5 stambūs bruzdėjimai prieš valdžią, o per kitus 2 su puse metų tokių akcijų kaip Novočerkaske išvis nebuvo. Režimas išsikapstė iš krizės ir parodė, kad su kariuomenės ir KGB pagalba dar ilgai laikysis.
Savo ruožtu žmonės galutinai nusivylė greito komunizmo pastatymo programa, prasidėjo dvigubos moralės gyvenimas. Viešai visi klausė, ką sako Komunistų partija, plojo ir linkčiojo galvomis lyg ir pritardami, o vakarais virtuvėje pasakojo anekdotus apie N. Chruščiovą ir bendras lovas, būsiančias pasiekus komunizmą.
Antisovietinių aktų vis mažėjo. 1964 metais KGB pirmininkas Vladimiras Semičiastnas konstatavo, kad per 1964 metų pirmus 5 mėnesius visoje didžiulėje socializmo šalyje surasta tik 3000 lapelių ir anoniminių laiškų, kuriais kviečiama nuversti sovietų valdžią ar piktinamasi blogomis gyvenimo sąlygomis. Tai buvo 4 kartus mažiau negu 1963-iųjų atrajame pusmetyje – tada tokių lapelių buvo 11 922.
Užstojo girtą kareivį
Iš bent kiek didesnių tų metų įvykių būtų galima paminėti Ukrainos Dnepropetrovsko srities Krivoj Rogo mieste įvykusį pasipriešinimą milicijos darbuotojams. Krivoj Roge buvo daug sunkiosios pramonės įmonių, tad čia buvo daug darbininkų, o tie nebuvo tokie baikštūs kaip inteligentai ar kolūkiečiai.
Tai įvyko 1963 metų birželio 16–17 dienomis. Viskas prasidėjo paprastu chuliganizmu. Apie vienuoliktą valandą vakaro girtas kareivis Aleksejus Taranenka viename Krivoj Rogo tramvajuje rūkė, keikėsi, stumdė kitus keleivius. Milicininkas Pančenka, kuris buvo tame vagone, pareikalavo laikytis tvarkos. Tada A. Taranenka metė cigaretę ir keikdamasis puolė milicininką. Šis, padedamas keleivių, kareivį sulaikė ir, sustabdęs tramvajų, išsivedė. Gatvėje kareivis dėjo į kojas. Milicininkas – iš paskos. Pamatę bėgantį kareivį ir jį besivejantį milicininką, keli vyrukai prilaikė milicijos pareigūną, tad kareivis pasislėpė.
Netrukus Pančenkai į pagalbą atskubėjo dar keli milicininkai ir A. Taranenka buvo sulaikytas. Jam padėję vyrukai vėl atskubėjo į pagalbą. Milicininkams teko šauti į orą. Atrodė, kad konfliktas pasibaigė. Vis dėlto netrukus prie milicijos skyriaus susirinko jau visas būrys jaunuolių ir pareikalavo išleisti kareivį. O sulaikant jam buvo perskelta galva ir jis atsidūrė ligoninėje.
Minia prie milicijos bruzdėjo, kol kažkas sušuko: „Mušk milicininkus!“ ir į juos pasipylė akmenys. Pasigirdo šūviai. Kaip vėliau buvo išsiaiškinta, milicijos budintysis buvo davęs komandą nešaudyti, tačiau milicininkai neišlaikė. Pradėjus šaudyti, minia išsilakstė, bet kulkos kliudė vieną septyniolikmetį ir 23 metų merginą. Lengvesnius sužalojimus patyrė du žmonės iš minios ir 5 milicininkai.
Konfliktai su milicija
Apie tai, kad milicija šaudo į beginklius žmones, toks darbininkas Trofimovas net nusiuntė telegramą pačiam N. Chruščiovui.
Kitą dieną prie Dzeržinskio rajono milicijos skyriaus susirinko apie 100 žmonių, besipiktinančių milicininkų veiksmais. Tuoj pat ant kojų buvo pakeltas miesto kompartijos ir komjaunimo aktyvas. Prasidėjo „auklėjamasis darbas“. Susirinkusiesiems buvo aiškinama, kad kaltininkai būsiantys surasti ir nubausti.
Vakarop prie milicijos jau būriavosi apie 600 žmonių. Buvo reikalaujama išduoti milicininkus miniai ir pakeisti visą rajono milicijos skyrių. Minią buvo pabandyta išsklaidyti vandeniu iš gaisrinės automobilių, bet žmones tai tik dar labiau įpykdė. Dalis jų įsiveržė į miliciją ir ėmė laužyti baldus. Koridoriaus gale užspeisti milicininkai, nebeturėdami kur trauktis, ėmė šaudyti... Du žmonės buvo nušauti (vienas iš jų – paauglys), dar 8 – sužeisti. Teko skubiai kviesti pastiprinimą.
Galiausiai žmones išvaikė vidaus reikalų kariuomenės kariai. Keli maištininkai buvo sulaikyti. Ar vėliau jie buvo nuteisti, jokių duomenų rasti nepavyko.
Su milicija konfliktų būta ir daugiau, tik niekas jokių politinių reikalavimų tuose gatvės susibūrimuose nekėlė. Štai 1964 metų balandžio 18-ąją Rusijos pietuose esančiame Stavropolyje apie 700 žmonių bandė išvaduoti milicijos sulaikytą girtą chuliganą. Konfliktas baigėsi milicijos skyriaus nusiaubimu, vieno milicijos automobilio sudeginimu ir „kaltininko“ sumušimu.
Spėję pasiilgti J. Stalino
N. Chruščiovo noras galutinai suvesti sąskaitas su didžiojo diktatoriaus šešėliu supykdė ne vieną J. Stalino gerbėją. J. Stalino palaikus išnešus iš mauzoliejaus ir palaidojus prie Kremliaus sienos, buvo lyg ir pripažinta, kad jis esąs nusipelnęs revoliucionierius (juk palaidotas prie Kremliaus sienos), bet jam buvo nuimta „komunistų dievo“ aureolė. Tie, kurie buvo už J. Staliną, ėmė dar labiau nekęsti N. Chruščiovo. Juoba kad pastarajam valdant augo kainos ir mažėjo darbo užmokestis, buvo uždaromos bažnyčios ir cerkvės, mažinami sodybiniai sklypai, milicija darė ką norėjo. Jiems atrodė, kad J. Stalinas buvo daug geresnis vadas ir jį reikia ginti. Mylėti J. Staliną reiškė nekęsti N. Chruščiovo, girti J. Staliną – peikti N. Chruščiovą. Kai kurie žmonės jautė nostalgiją J. Stalino laikams, nes kažkodėl buvo įsitikinę, kad tuo laiku jiems vadovavo „nesavanaudžiai komunistai“, nebuvo biurokratų, visoje šalyje buvo tvarka, o prekių kainos mažėjo.
Vieni iš paskutiniųjų N. Chruščiovo laikais įvykusių masinių neramumų kaip tik buvo susiję su J. Stalinu.
Taigi 1963-iųjų lapkričio 7 dieną Azerbaidžano mieste Sumgaite, kaip ir visoje sovietų šalyje, dešimtą valandą ryto prasidėjo oficiali šventinė demonstracija, skirta 46-osioms Spalio revoliucijos metinėms. Žmonės žygiavo centrine miesto aikšte, o iš tribūnos juos sveikinantys vietiniai vadovai į mikrofoną vis šūkčiojo sveikinimus Komunistų partijai ir jos vadui, „ištikimam leninistui“ N. Chruščiovui.
Pats N. Chruščiovas į pražygiuojančius žmones žiūrėjo iš portreto, kuris kabėjo ant kultūros rūmų sienos. Atrodė, jog viskas vyksta pagal įprastą scenarijų. Vis dėlto vietiniai vadovai žinojo, kad tarp Sumgaito dirbančiųjų nemažai tų, kurie palaiko ne „ištikimą leninistą“ N. Chruščiovą, o ankstesnį stabą – J. Staliną. 1962 ir 1963 metais per gegužės demonstracijas jie atsinešdavo J. Stalino portretus ir su jais pražygiuodavo pro tribūnas. Portretai buvo nedideli ir niekas jų nepaisė. Tačiau prieš 1963-ųjų lapkričio mitingą srities vadovai, galbūt pabijoję, kad jų neapkaltintų stalinizmu, davė nurodymą milicininkams ir jiems padedantiems draugovininkams atiminėti J. Stalino portretus.
Ir štai demonstracijai einant į pabaigą vietinis kompartijos sekretorius pamatė, kad vienas demonstrantas prie švarko atlapo prisisegęs nedidelį J. Stalino portretą, ir puolė jį atimti. J. Stalino gerbėją užstojo jo bendraminčiai ir kompartijos sekretorius liko nieko nepešęs. Užtat stalinistai, kurių buvo apie 100, išsitraukė didelį J. Stalino portretą. O į N. Chruščiovo portretą, kabantį ant sienos, pasipylė akmenys. Tada jau demonstrantai susigrūmė su milicija. Tai pamatę Sumgaito vadovai nulipo nuo tribūnos ir nuėję į minią bandė nuraminti žmones. Aišku, jiems tai nepavyko.
Minia užgrobė kelis šventiniais plakatais apkarstytus automobilius, plakatus nuplėšė ir nuvažiavo milicijos skyriaus link. Kaip įprasta, prasidėjus neramumams žmonės nusiaubė milicijos patalpas ir iš sulaikymo kamerų išleido areštantus (beje, tarp jų buvo ir rimtų kriminalinių nusikaltėlių, sulaikytų už žmogžudystes). Vos išleisti, pastarieji padegė milicijos motociklus. Milicininkai gynėsi šaudydami tik į viršų, vis dėlto kažkas peršovė dvylikmetį paauglį.
Minia buvo išvaikyta tik tada, kai atvyko milicijos būrys iš Baku. Vakarop tvarka Sumgaite buvo atkurta.
KGB tyrė Sumgaito įvykius, vis dėlto rimtų kaltinimų niekam nebuvo pateikta. Šeši žmonės buvo nuteisti kalėti nuo 3 iki 6 metų.
PABAIGA.
Pradžia 2011 m. „Akistata“ Nr. 89
