Džeimsas Mekas „The Guardian“ pateikia Francio Spufordo knygos apie sovietinę realybę recenziją.
Vieną 1992 m. dieną, neilgai trukus po Sovietų Sąjungos žlugimo, traukinyje, vykstančiame pietinės Ukrainos kryptimi, susipažinau su viduriniosios grandies pareigūnu iš buvusios sovietų vidaus reikalų ministerijos. Jis visą savo gyvenimą praleido prie sovietų sistemos ir nežinojo jokios kitos visuomeninio gyvenimo santvarkos. Mes ėmėme kalbėtis. Jis buvo itin nustebęs, kai jam papasakojau, kad Britanijoje mes neturime asmens kortelių ar leidimų sistemos, leidžiančios sekti asmenų gyvenamąją vietą. Pamatęs jo nustebusį veidą ėmiau laukti klausimo apie tai kaip mums tada pavyksta susekti visus žmones. Tačiau jis paklausė štai ko: „Kaip tada jūs žinote, kiek duonos pagaminti?“
Aš žinojau, kad Sovietų Sąjungoje vykdoma planinė ekonomika, kur ne rinka, o valstybės tarnautojai sprendžia, kokios prekės ir paslaugos pasieks žmones ir kiek jos kainuos. Tačiau ta sistema mirė 1991 m. pernakt pakeisdama trūkumo pasaulį (pilnos kišenės – tuščios lentynos) skurdo ir hiperinfliacijos pasauliu (tuščios kišenės – pilnos parduotuvės). Tai būdavo tokios kartkartėmis pasitaikančios pastabos, kaip ta pasakyta minėto pareigūno, kai aš suprasdavau, kaip smarkiai komunistinė sistema skyrėsi nuo tos, prie kurios aš užaugau.
Kalbant apie žmonių istorinę atmintį, verta paminėti, kad dažniausiai pirmas pamirštamas dalykas – tai verslo reikalų tvarkymas prie senosios sistemos. Kai galvojame apie Sovietų Sąjungą, dažniausiai mintyje turime Staliną, lagerius, paradus, propagandinius plakatus, bet ne kostiumus vilkinčius vyrus, kurie sprendžia, kiek vasarinių suknelių galės nusipirkti Vladivostoko moterys.
Kasdienis gyvenimas praeities Rusijoje, Ukrainoje ar Centrinėje Azijoje galėjo būti apibūdintas vienu žodžiu – eilės. Savo keistoje knygoje, kurioje sėkmingai pateikiamos trumpos istorijos apie sovietinę ekonomiką šeštajame ir septintajame XXa. dešimtmečiais, Francis Spufordas parodo tai, ką nevisad supranta vakariečiai. Šeštajame XXa. dešimtmetyje sovietinė ekonomika augo sparčiau nei daugumos šalių, nebent išskyrus Japonijos. Ne visi Vakarų pasaulyje tylėjo apie tai, socialistai sėmėsi įkvėpimo iš to, kas jiems atrodė galima alternatyva kapitalizmui. Šaltojo karo viduryje Chruščiovo – Eizenhauerio – Kenedžio metais ekonominės lenktynės buvo tokios pat intensyvios, kaip ir karinės.
Socialistų nusivylimui, naujoji knyga pabrėžia Chruščiovo eros materializmą ir rusų pagarbą amerikietiškajam vartotojiškumui. Maksva pralaimėjo. Didžioji knygos Francio Spufordo knygos „Daug raudonos“ dalis skiriama aiškinimuisi, kodėl nepavyko komunistinis projektas.
Septintajame XXa. dešimtmetyje Sovietų Sąjungoje netrūko ekonomistų, kurie norėjo kompiuterizuoti procesus, prekėms suteikti kainas, kurios bent kiek atitiktų savo tikrąją vertę ir padengtų darbo sąnaudas, ar žinojo kitas svarbias ekonomines taisykles.
Tačiau mirus Stalinui, direktorių klasė prarado paskutinę paskatą dirbti efektyviau – baimę. 1964 m. Chruščiovo pakeitimas Brežnevu ir naftos telkinių Sibire atradimas leido šalies valdantiesiams nustumti reformatorius į šalį.
Net Karlui Marksui XX. amžiaus septintojo dešimtmečio sovietinė ekonomika būtų pasirodžiusi „išvirkščia“. Kiekvieną pavasarį fabrikai ir gamyklos spėdavo, kiek prekių jiems reiks per visus kitus metus ir jas užsakydavo. Tik vasarą pagrindinis planavimo komitetas jiems pasakydavo, ką gaminti ir kiek.
Intriguojančiose pasakojimų serijose rašytojas parodo, kaip tai veikė praktikoje. Mes matome Maksimą Mokhovą, geraširdį biurokratą, kuris padeda viskozės fabrikui, nelaimingo įvykio metu netekusiam vienos pagrindinių mašinų – jis įsako gamyklai Urale pagaminti geresnę prarastos mašinos versiją.
Tada parodomi viskozės fabriko vadai, kurie slapčia įtikino inžinierių inscenizuoti nelaimingą atsitikimą, nes pirmoji mašina negalėjo įvykdyti jiems numatytų normų.
Tada mums parodomas kitas veikėjas – Čekušinas, neaiškus tarpinės grandies veikėjas, dirbantis su išorės šaltiniais ir padedantis fabrikų viršininkams derėtis vienam su kitu. Jam paskambinama, nes Uralo fabrikas atsisako pasiųsti geresnę mašinos versiją viskozės fabrikui. Ir taip yra ne todėl, kad naujoji mašina per bangi. Ne, taip yra dėl to, kad naujoji mašina yra per pigi. Taip nutiko, nes naujoji mašina sveria mažiau už senąją. Kadangi tai yra chemijos pramonės mašina, tai jos vertė nusakoma pagal svorį, tarsi tai būtų anglis.
Svarbu pabrėžti, kad pasakojimas nėra paremtas tikru įvykiu. Spufordas kuria išgalvotus veikėjus ir įvykius, kurie paremti anekdotais ar šiuolaikiniais pastebėjimais. Jo knygoje nėra turinio, bet yra 53 puslapiai pastabų, kuriose aiškinamas ryšys tarp faktų ir tikrovės.
Toks rašymo metodas mane dažniausiai atstumia, bet temos drąsa ir puikus parašymo stilius lėmė, jog knyga paliko didelį įspūdį. Tai nėra sausa knyga, nors kartais sunku sekti ekonominius samprotavimus. Rašytojas į savo veikėjus įdeda meilės, džiaugsmo, keistenybių ir leidžia jiems veikti įtikinamuose pasauliuose, kartais tai stebina, ypač turint omenyje faktą, kad autorius nekalba rusiškai.
Ši knyga tai ne tik istorinių apybraižų rinkinys. Pasakodama apie visuomenę, kurioje verslas ir finansai veikia taip skirtingai nuo mūsų, knyga provokuoja mus lyginti ir analizuoti, apmąstyti, kiek mes patys dėl technologijų, rinkodaros ir didelių korporacijų priklausome nuo kapitalistinio centrinio planavimo komiteto.
Galiausiai XXa. buvo momentų, kai Sovietų Sąjunga priartėdavo prie JAV ir Vakarų Europos žmonių įgeidžių kare, tačiau ji niekada nebuvo konkurentė kare dėl žmonių norų patenkinimo. Sovietinis planavimas, toks kaip Spufordo romane, dabar gyvas tik Šiaurės Korėjoje ir Kuboje. Tačiau lygindami autoritarinį kapitalizmą (Kinija) ir demokratinį kapitalizmą (JAV) mes matome tas pačias lenktynes dėl žmonių norų patenkinimo. Tapo įprasta, kad iš Maskvos, Dubajaus ar Singapūro grįžtantys britai šaiposi iš demokratijos ir jos sudaromų kliučių verslui. Noriu tikėti, kad JAV ir Britanija rinktųsi demokratijos kelią net, jei ir pralaimėtume mūšį dėl vartotojų poreikių patenkinimo, ir ne todėl, kad iki šiol tą kovą mes laimėjome. Tačiau nesu tikras ar esu teisus.
