Šešiasdešimt metų – ne kliūtis iš pagrindų pakeisti savo gyvenimą. Tuo nė kiek neabejoja daugelį metų Amerikoje praleidęs ir vos prieš metus į Lietuvą gyventi atvykęs Raimundas Vytenis Sidrys.
Žinomos Sidrių giminės atstovas tokį savo sprendimą motyvuoja tuo, kad prarado darbą Amerikoje, o jo mylima žmona Inga taip pat yra lietuvė. R. Sidrys yra išeivio iš Lietuvos akių gydytojo Rimvydo Sidrio sūnus. Į Ameriką emigravęs R. Sidrys niekada nepamiršo esąs lietuvis, užsiiminėjo labdaringa veikla ir lietuviškumą įskiepijo visiems devyniems savo vaikams.
– Kokie keliai Jus atvedė į Lietuvą?
– Pernai pasijutau bestovįs tarsi ant skardžio krašto. Buvau šešiasdešimties ir praradau darbą Kalifornijoje. Dirbau gimnazijoje mokytoju. Kodėl? Galiu įvardyti dešimtis priežasčių, dėl ko mane atleido. Buvau geras mokytojas ir labai daug dirbau. Atleidimo priežasties niekas nenurodė. Galbūt jie nenorėjo man mokėti pensijos?
Dėl ekonominės situacijos Amerikoje galimybės susirasti darbą buvo labai ribotos. Kurį laiką man mokėjo bedarbio pašalpas, tačiau jos baigėsi.
Be to, nors Kalifornijos klimatas labai geras, tačiau dėl mane užklupusios ligos (turėjau kelias bazolastines odos karcinomas) reikėjo vengti stiprių saulės spindulių. Tiesa, prie dykumos mes galėjome nusipirkti visai neblogą namą, bet specialistai jau 25 metus kalba apie tai, kad šiose apylinkėse gali būti net aštuonių balų stiprumo žemės drebėjimas, tad daugelis namų, esančių prie San Andreas Fault, tiesiog dings...
Kartu su žmona Inga nemažai kalbėjomės apie visas šias priežastis. Nutarėme, kad Lietuva, kuri man kelia daug malonių prisiminimų, būtų išeitis ir visų problemų sprendimas. Ėmėme svajoti apie nedidelį namą Lietuvoje, apie tai, kad aš galėčiau dėstyti universitete, o Ingai tėvynėje atsivertų didesnės karjeros galimybės. Mat čia ji dirbo bibliotekoje. Be to, Lietuvoje juk galėčiau vaikštinėti po lauką nebijodamas stiprios saulės!
– Lietuva Jums nebuvo svetima?
– Ne. Aš ėmiau tyrinėti Vilniaus architektūrą ir senovės baltų gintarą dar 1976 metais, kai trumpai studijavau Vilniaus universitete. Po kelių metų vėl sugrįžau į Lietuvą. JAV nacionalinė mokslų akademija kartu su Sovietų Sąjungos mokslų akademija mane išrinko mainų programai. Daugiausia malonių prisiminimų – tai draugiški žmonės, inteligentiški archeologai ir universiteto studentai, įdomūs miestai, smagios vakaronės. Lietuvoje man anksčiau teko gyventi Kaune ir Vilniuje.
– Tačiau Jūs gimėte ne Lietuvoje?
– Ne, gimiau Amerikoje, Manhetene. Esu JAV pilietis. Ankstyvoje jaunystėje gyvenau Ilinojaus valstijoje ir bakalauro laipsnį gavau iš Northwestern University. Tada studijavau UCLA Antropologijos departamente majų archeologiją. Antropologijos daktaro laipsnį gavau 1976 metais. Mano darbas buvo įvairus. Iki 1979 m. keliuose Kalifornijos universitetuose dėsčiau antropologiją ir archeologiją. Bet tada nutariau gauti MBA diplomą ir dirbau su didžiausia JAV reklamos agentūra „Ogilvy &Mather„, kur dariau Barbie Doll televizijos reklamas. 1983 metais perėjau į didžiausią JAV gynybos korporaciją „General Dynamics“ ir dirbau strateginiu analitiku. Apsidžiaugiau, kad 1991 metais iškovojusi nepriklausomybę Lietuva stipriai prisėdėjo prie tuomet galingos Sovietų Sąjungos subyrėjimo. Bet pasibaigus šaltajam karui sumažėjo JAV karinės ginkluotės poreikis ir aš praradau darbą. Tačiau tada Vytauto Didžiojo universiteto rektorius Algirdas Avižienis pakvietė mane dėstyti antropologiją ir aš tą dariau ketverius metus. Bet 1995–aisiais teko vėl keisti darbą – dvejus metus dirbau su Jungtinių Valstijų Tarptautinės plėtros agentūra Vilniuje ir padėjau teikti garantus Lietuvos nevyriausybinėms organizacijoms. Po to dar teko dėstyti Vilniaus universiteto Istorijos fakultete. 1998 metais įvyko svarbiausias įvykis mano gyvenime – susituokiau su Inga. Nutariau žmonai parodyti Ameriką. Taip išvykome iš Lietuvos.
Iš viso Amerikoje esu gyvenęs apie 45 metus ir apie 16 metų – kitose šalyse (Lietuvoje, Filipinuose, Belize, Meksikoje, Gvatemaloje).
– Ilgą laiką Jūsų namais buvo saulėtoji Kalifornija, kurią kai kas vadina rojum žemėje. Su spalvingais paplūdimiais, stebuklinguoju palei vandenyną vedančiu pirmuoju Kalifornijos keliu ir vienišomis, į akmenis besimušančiomis bangomis, vieta, kur ranka pasiekiamas Holivudo spindesys, kur gera ir šilta visus metus. Priežastis, dėl kurių Kaliforniją iškeitėte į Lietuvą, jau išvardijote. Tačiau kaip į tokį Jūsų pasirinkimą reagavo bičiuliai, draugai, artimieji?
– Nemažai giminių ir draugų tik šypsojosi. Jie klausė, ar galės atvažiuoti mūsų aplankyti. Dar nerimavo, ar Lietuvoje mes su Inga gausime darbus.
– Taigi, ar Jūs su Inga Lietuvoje gavote darbus?
– Taip! Aš dėstau Vilniaus universitete „Romėnų kultūros palikimo Vakarų civilizacijai“ kursą, o Inga dirba JAV ambasadoje. Per savo 30 valandų kursą parodau studentams apie tūkstantį skaidrių. Tikriausiai daugiau nei bet kuris kitas profesorius. Kad paruoščiau šią medžiagą, dirbau apie 30 valandų. O mano juokinga alga buvo vos trys doleriai už vieną valandą. Kitais metais ketinu pradėti naują projektą, kuris paskatintų studentus Lietuvoje daugiau studijuoti istoriją ir galbūt sumažintų jų norą ant sienų tiesiog vandališkai piešti grafičius, gadinant ne šiaip kokių, o istorinių pastatų sienas. Organizuosiu realistinio („National Geographic“) stiliaus piešinių konkursą tarp Vilniaus, Kauno ir Klaipėdos studentų, o laimėtojas gaus nemažą pinigų sumą. Piešinių tema – įdomūs įvykiai Lietuvos istorijoje nuo 1000 pr. Kr. iki 1300 po Kr.
– Prabilote apie grafičius.
– Taip, nes kai atskridome į Vilniaus oro uostą ir važiavome į senamiestį, mus labai nustebino vandalizmas – daug grafičio užrašų. Keista, kad dažniausiai ten minimas žodis buvo „Solomon“ (tokiu slapyvardžiu Lietuvoje yra pasivadinęs nepagaunamasis grafičių piešėjas – aut. past.). Kas nors nori minėti Biblijos žydų senovės karalių? Tada mes liūdnai pagalvojom, kad į Vilnių atvažiuojantys turistai, tikėdamiesi išvysti įspūdingą jo senamiestį, pamato daug grafičių ir galvoja, kad čia laisvai sau vaikštinėja nebaudžiami jauni chuliganai.
– Tačiau apsigyvenus Lietuvoje įspūdžių turbūt buvo ir daugiau, ne tik grafičiai? Kaip jus pasitiko Lietuva?
– Įspūdžių buvo pačių įvairiausių. Turėjome ir nemažai rūpesčių. Teko laukti laivo, kuris atplukdys mūsų konteinerį su daiktais. Nors viską, ką siuntėmės į Lietuvą, nuodugniai tikrino JAV muitinėje, tačiau Lietuvos muitininkai mums nesudarė jokių kliūčių – viskas vyko sklandžiai. Teko gauti leidimą gyventi Lietuvoje. Maloniai nustebino mūsų giminės ir draugai, pas kuriuos buvome apsistoję įvairiuose Lietuvos miestuose, keliaudami po Lietuvą ir ieškodami darbo. O profesorius Jonas Sidaravičius pasiūlė mums už dyką apsigyventi jo bute, kol mes įsigysime namą.
Kas mums labiausiai nepatiko? Manyčiau, dar tarybinių laikų tradicija dėl butų šildymo. Pasirodo, Lietuvoje rudenį šildymas visam namui įjungiamas tik tada, kai tris dienas iš eilės paros vidutinė temperatūra yra aštuoni laipsniai šilumos (46 Far.). Rugsėjo ir spalio mėnesį mes bute drebėjome nuo šalčio, o naktį buvo taip sunku miegoti. Negana to, kai tik ėmė šildyti, bute vis tiek buvo šalta. Daug vakarų praleidome namuose apsirengę žieminiais paltais, užsimaukšlinę kepures ir su pirštinėmis! Naktį aš net miegodavau ant veido užsidėjęs šaliką.
– Matyt, ilga buvo ir Jūsų kelionė iš Kalifornijos į Lietuvą. Juk ne vienas ir ne du tūkstančiai mylių...
– Tai buvo sunkiausia ir ilgiausia kelionė mano gyvenime! Ir ji, beje, dar nepasibaigė. Iš Kalifornijos išvykome prieš vienerius metus. Dabar dar gyvenam laikinam bute, nes statybininkai dar tik stato mūsų svajonių namą Lietuvoje, Vilniuje.
Los Angeles pasisamdėm laivo konteinerį, dalį daiktų, kurių nesigabenom, pardavėm, padovanojom, išmetėm. Netekom savo televizoriaus, šaldytuvo, sofos, knygų spintos, kelių šimtų knygų... Tada savo automobiliu iš Los Andželo važiavom iki Niujorko. Kelionė nuvargino – įveikėme apie 5000 kilometrų. New York pardaviau savo automobilį tik už šimtą JAV dolerių, ir tada jau – į lėktuvą, į Lietuvą.
– Ar dabar galite sakyti, kad Lietuva yra ir bus Jūsų namai?
– Manau, kad taip. Bet priklausys ir nuo to, kaip mums pastatys vieno aukšto namą – mat tokio, kokio norėjome, negalėjome nusipirkti. Tokių namų Lietuvoje iš viso nėra! Mes pasitikim ta statybos firma, kurią išsirinkom, nes jie nenutarė už mus, kokio namo mums reikia, o klausė mūsų pageidavimų.
– Ko Jums trūksta Lietuvoje, palyginti su Amerika?
– Būdamas antropologas galiu sakyti, kad lietuviai galėtų išmokti labai daug iš amerikiečių. Lietuvoje yra per daug senų tarybinių butų ir ne itin gerai pastatytų naujų namų. Amerikietiško stiliaus privačiame name neturėsi beveik kasdien klausyti, kaip buto kaimynai iš visų pusių šūkauja, mušasi, leidžia muziką, remontuoja, o po to iš vamzdžių teka rudas vanduo. Amerikietiško stiliaus name galėsi atverti langus, kurie turi efektyvų tinklą nuo vabzdžių. Be to, dideliame šaldytuve telpa daug produktų, todėl neteks jų pirkti parduotuvėje kelis kartus per savaitę, o tik porą kartų per mėnesį. Amerikietiškame name malonu vaikščioti basomis, nes ant grindų – kilimai. Lubos tokiame name nėra per aukštos, langai – ne per dideli, todėl čia mažiau kainuoja šiluma. Kelios sienos turi įspūdingas nišas, todėl bus vietos įvairioms skulptūrėlėms sudėti.
Amerikiečių demokratijos sistema jau gerai veikia daugiau nei du šimtus metų, ir čia paprastai yra dvi politinės partijos, valdančios Kongresą. Lietuvos Seimas daug efektyviau dirbtų, jeigu sumažintų savo 18 politinių partijų, dėl ko nepavyksta greitai priimti svarbių sprendimų.
Be to, Amerikos miestuose, net ir mažesniuose, yra didelės bibliotekos, kuriose – daug knygų, žurnalų ir laikraščių. Lietuvoje to trūksta. Lietuvos televizijos programos ir žinios nėra labai įdomios – geriau reikėtų patyrinėti geriausias JAV programas.
Manau, Lietuvos ekonomika pakiltų, jei būtų sukurtos didelės amerikietiško stiliaus „nuolaidų parduotuvės“ (pvz., „Walmart“, „Costco“), kur žmonės galėtų pigiau įsigyti maisto ir kitų prekių didesniais kiekiais.
O Amerikos policijos darbo metodai padėtų ne tik sumažinti grafičių piešėjų skaičių, bet ir kontroliuotų agresyvius vairuotojus, kurie per greitai važinėja miesto gatvėmis, sustabdytų chuliganišką motociklininkų elgesį. Taip pat nuramintų gudrius taksistus, kurie žmones veža aplinkiniais atstumais tam, kad padidintų savo uždarbį.
Žiemą Lietuvoje labai trūksta ir paprastų amerikietiško stiliaus batų – guminių „galoshes“. Jie lengvai apsaugotų batus nuo sniego ir vandens (Lietuvoje jų negamina ir net neimportuoja).
– Kokia Lietuvos vieta Jums labiausiai patinka?
– Sunku išsirinkti vieną vietą. Įdomus Vilniaus senamiestis ir jo bažnyčios. Nuostabu buvo vaikštinėti po dar statomus Valdovų rūmus. Turėdamas laisvo laiko mielai važiuoju į Palangą ir Kretingą, kur susitinku su savo bičiuliais archeologais. Be to, tai – ir labai gražios vietos.
– Ką patartumėte žmogui, ketinančiam sekti Jūsų pėdomis ir iš Amerikos išvažiuoti į Lietuvą?
– Svarbus patarimas – susitarti su savo JAV banku, kad jie galėtų siųsti jūsų pinigus į Lietuvos banką. Mat jei atsiunčia tik čekius, Lietuvoje ilgai užtrunka juos išgryninti ir tai kainuoja. Dar svarbiau – pagalvokite, koks bus dolerių ir litų kursas, jei planuojate Lietuvoje išsikeisti pinigus. Sunku patikėti, bet jeigu šiais metais šis kursas pakils iki 2,7 lito už dolerį, tai tuojau pat keiskite, mat vėliau kursas gali smukti žemyn iki vos 2,2 lito už dolerį.
Gyvenimo ateitis Lietuvoje šiek tiek priklauso ir nuo žmogaus amžiaus. Jei vyresnis nei 60 metų žmogus emigruoja į Lietuvą, jis negalės toliau naudotis pigiu JAV „Medicare“ (sveikatos draudimu) visoje Europoje. Mat Lietuva neturi amerikiečių stiliaus sveikatos draudimo, čia labiau populiarus draudimas nuo nelaimingų atsitikimų. Be to, reikia laukti 66 metų tam, kad iš JAV gautum savo „Social Security“ aukščiausią pensiją.
Jei žmogus jaunesnis, prieš išvažiuojant jam reikėtų gerokai apsvarstyti darbo galimybes. Mat yra įmonių vadovų, kurie nenori priimti žmonių, „pabėgusių“ iš Lietuvos. Tai – keista. Bet gal jie tiesiog bijo, kad sugrįžęs Amerikos lietuvis turi daugiau profesinių žinių ir patirties nei patys vadovai?
Jeigu Amerikoje sutaupėte nemažai pinigų, geriau pirkti savo nuosavą namą, nei jį nuomotis. Ir pabaigai – apie saulę. Daugelis lietuvių tiki, kad svarbu gauti pakankamai saulės spindulių. Iš dalies – taip. Bet per daug jų gali sukelti odos vėžį. Net ir Lietuvoje, kur saulė, atrodytų, nėra tokia kaitri! Todėl patarčiau nešioti plačią skrybėlę ir nepamiršti kremo nuo saulės!
Jurgita SAVICKAITĖ
