Giedrė Baltrušytė, LRT televizijos laida „Pasaulio panorama“, LRT.lt
Bukarešte Gruzijai žadėta narystė NATO vis dar lieka miglota, o be jos trapi ir Gruzijos nepriklausomybė. Gruzijos ambasadorė Lietuvoje Khatuna Salukvadze teigia, kad Krymo okupacijos jokiu būdu negalima priimti kaip įvykusio fakto, o jį grąžinti Ukrainai privalu, jei reikės, net ir karinėmis priemonėmis.
– Ambasadore, Gruzijos balso diskusijose apie Rusiją ir Ukrainą beveik nesigirdi. Kokia Jūsų šalies pozicija šiuo klausimu – kaip derėtų spręsti krizę?
– Kad ir kaip būtų gaila, Krymo krizė ir toliau sekę įvykiai Ukrainoje tiksliai atkartoja 2008 metų įvykius Gruzijoje. Juos galima lyginti su Ukraina daugeliu aspektų: kaip ir prieš šešerius metus Rusija Ukrainoje panaudojo daugybę karinių ir nekarinių priemonių. Įvertinę, kas dedasi paskutiniais mėnesiais, ir tai, kas vyko Gruzijoje likus maždaug metams iki 2008-ųjų, matysime, kad ir vienur, ir kitur buvo pasitelkti vietoje dislokuoti kariuomenės būriai, palei sienas buvo vykdomos pratybos, telkiami kariai ir karinė technika. Kaip nekarines priemones paminėčiau naudojimąsi vietinių etninių grupių jausmais, rusiškų pasų dalijimą, tvirtinimus, kad intervencija būtina apginti vietos rusų interesus. Deja, tas pats vyko ir Gruzijoje.
Krymo pusiasalio aneksija yra neteisėta ir pažeidžia tarptautinę teisę – Jungtinių Tautų, Europos Saugumo ir Bendradarbiavimo organizacijos, Helsinkio sutartis bei daugybę kitų susitarimų. Tarptautinė bendrija neturi vertinti Krymo aneksijos kaip jau įvykusio fakto, o privalo toliau reikalauti jo grąžinimo. Tam turi būti pasitelktos visos įmanomos priemonės – diplomatinės, humanitarinės, ekonominės, o jei to nepakaks – gal net ir karinės. Gruzijos pozicija šiuo klausimu tokia pat, kaip ir viso civilizuoto pasaulio, – mūsų valdžia užmezgė ryšius ir bendradarbiauja su naująja Ukrainos vyriausybe, ją palaiko. Mūsų parlamentas ir vyriausybė deklaravo smerkiantys Krymo aneksiją.
– Ką tik minėjome Gruzijos nepriklausomybės dieną – sakykite, ar dabartinėmis aplinkybėmis Gruzijos žmonės jaučiasi saugūs?
– Balandžio 9-ąją sukako lygiai 25 metai, kai 1989-aisiais sovietų armija Tbilisio centre susidorojo su taikiais protestuotojais – tada 21 žmogus žuvo, keli šimtai buvo sužeisti, o tūkstančiai apnuodyti dujomis. Labai gaila, tačiau praėjus 25-eriems metams ir vėl stebime situaciją, kai Rusija siunčia karius į svetimas teritorijas ir kartoja tuos pačius veiksmus. Tarptautinė bendruomenė privalo to nepamiršti. Deja, negaliu pasakyti, kad Gruzija šiandien jaučiasi saugiai. Kaip žinia, rusų kariai dislokuoti vos už keturiasdešimties kilometrų nuo sostinės Tbilisio, o Gruzijos regionai Pietų Osetija ir Abchazija tebėra okupuoti, ir mes nežinome, kokie žingsniai gali sekti toliau. Šiomis aplinkybėmis gyvybiškai svarbu, kad tarptautinė bendruomenė palaikytų Gruziją ir svarbiausius jos užsienio politikos tikslus – europinę bei transatlantinę integraciją.
– Prieš kelis mėnesius sakėte, kad Ukrainoje matome destruktyvius Rusijos bandymus neleisti Rytų Europos šalims įsilieti į europinę erdvę. Kaip manote, ar diplomatinis karas dėl Ukrainos gali paveikti ir Gruzijos ateitį? Ko tikitės iš Europos Sąjungos ir NATO?
– Kai sakome, kad Europos Sąjunga ir visa tarptautinė bendruomenė turėtų skirti daugiau dėmesio mūsų regionui ir tam, kas jame vyksta, turime omenyje Ukrainą, Gruziją ir Baltijos valstybes, kurių istorija skaudžiai pažymėta sovietinės aneksijos. Mes žinome, ką reiškia būti imperialistų valdžioje. Deja, Rusija dėl savo imperialistinių ambicijų negali susitaikyti su realybe, kad reikia sugyventi su suvereniomis kaimyninėmis valstybėmis ir gerbti jų sienas, o ne laikytis imperialistinės praeities. O Gruzijos ateitis priklauso tik nuo Europos. Tą Gruzijos žmonės pademonstravo referendume ir apklausoje – daugiau kaip 80 procentų gruzinų pritaria europinei ir transatlantinei šalies integracijai. Taigi turime tik du kelius – į Europos Sąjungą ir į NATO. Tarptautinė bendruomenė turėtų pademonstruoti aiškią paramą šiems Gruzijos ir kitų Rytų partnerystės šalių siekiams.
Vilniaus viršūnių susitikimas lapkritį Gruzijai buvo istorinis įvykis, nes mūsų šalis, kaip ir Moldova, parafavo asociacijos sutartį su Europos Sąjunga, o birželį tikimės šią sutartį pasirašyti. Tai įrodo mūsų ryžtą, ir tai tik pradžia, nes ir Gruzija, ir Europos Sąjunga dar turi pradėti įgyvendinti šį susitarimą ir tam mums reikės pagalbos. Jos visada sulaukiame iš Lietuvos, kuri yra viena iš pagrindinių mūsų siekių rėmėja. Už tai Lietuvos žmonėms ir valdžiai nuoširdžiai dėkoju. Integracija į NATO yra kitas labai svarbus Gruzijos siekis. Laukiame NATO viršūnių susitikimo rugsėjį ir tikimės labai aiškaus palaikymo. Noriu priminti, kad NATO viršūnių susitikime Bukarešte 2008-aisiais Gruzijai ir Ukrainai buvo pažadėta narystė NATO, tačiau formuluotė buvo abstrakti ir praėjus vos keliems mėnesiams po to, Rusija įsiveržė ir okupavo dalį Gruzijos teritorijos. Tikimės, kad šios klaidos Aljansas nekartos ir savo valią pareikš aiškiau, nes Gruzijai ir kitoms narystės Aljanse laukiančioms šalims šis klausimas dabar gyvybiškai svarbus. Tai padėtų mums užtikrinti regiono stabilumą ir apsaugą nuo galimos Rusijos agresijos ir invazijos ateityje.
– Kalbant apie NATO – ar Gruzija sulaukė pažadų su konkrečia įstojimo į Aljansą data? Ir kokius kriterijus Gruzija dar turi išpildyti?
– Per pastaruosius keletą metų Gruzija aktyviai bendradarbiavo su NATO. Yra sukurta aktyvi Gruzijos ir NATO komisija. Gruzija kasmet gauna NATO įvertinimus, kurie iki šiol buvo teigiami ir vis gerėja. Tai reiškia, kad Gruzija įvykdo jai skirtas užduotis ir tinkama linkme reformuoja institucijas – turiu omenyje ne tik karines struktūras ir jų integravimo į Aljansą užduotis, bet ir demokratines institucijas, nes NATO yra ne tik karinė sąjunga, bet ir demokratinių šalių klubas. Taigi vykdome įsipareigojimus ir jau 20 metų bendradarbiaujame su NATO – Gruzija tapo Aljanso partnere 1994-aisiais. Atsižvelgus į tai, dabar būtų pats laikas aiškiau apibrėžti kryptį ir laiką, kada ir kaip Gruzija taps NATO nare, nes tai – pasikartosiu – yra aiškiai deklaruotas Gruzijos valdžios ir žmonių prioritetas.
– Užsiminėte apie provokuojančius Rusijos bandymus toliau stumti Gruzijos sienas. Ar Jūsų šalis patiria ir kitokias Rusijos provokacijas bei spaudimą?
– Padėtis okupuotose Gruzijos teritorijose nerami. Rusijos kariai stato įtvirtinimus ir sieną palei okupacijos liniją ir kasdien vis stumia šias sienas gilyn į Gruziją tai po centimetrą, tai po metrą. Tuo pat metu vis girdime apie gruzinams dalijamus rusiškus pasus, todėl atmosfera tikrai nesuteikia pagrindo atsipalaiduoti. Apie tai turi kalbėti ne tik Gruzija, bet ir tarptautinė bendrija.
– Kokias pamokas Gruzija išmoko iš 2008-ųjų karo? Gal daugiau investuojate į gynybą?
– 2008 metų karas buvo itin dramatiškas įvykis, pakreipęs mūsų šalies raidą. Dalis teritorijų buvo okupuotos ir šis procesas tebesitęsia iki šiol. Nepaisant to, Gruzija tikisi ir bando išspręsti konfliktą taikiai. Tikimės, kad tai pavyks pasiekti padedant tarptautinei bendruomenei. Tam sukurtas Ženevos derybų formatas, kur Gruzija vienašališkai įsipareigojo nenaudoti jėgos. Mes nemanome, kad ateityje šis klausimas galėtų būti sprendžiamas ne taikiu būdu.
– Kokios Europos pagalbos Gruzijai reikia labiausiai? Ar ką nors gali padaryti ir Lietuva? Ir kaip, Jūsų manymu, Gruzijos saugumas susijęs su stabilumu mūsų šalyje?
– Manau, kad Lietuvos vaidmuo tarptautinėje arenoje yra pagirtinas – jūsų šalis labai aktyvi. Nors jūsų pirmininkavimas Europos Sąjungai baigėsi, dideli Lietuvos darbai tęsiami. Vos prieš porą dienų Seime buvo surengta Europos Sąjungos šalių parlamentų pirmininkų konferencija. Šiame aukščiausiu politiniu lygiu vykusiame renginyje dalyvavo ir Rytų partnerystės programos šalys. Noriu dar kartą padėkoti Lietuvai už šioje konferencijoje pademonstruotą paramą. Mūsų delegacijai atstovavo parlamento pirmininkas Davidas Usupašvilis, o darbotvarkė Rytų partnerystės klausimu buvo įspūdinga. Per teletiltą girdėjome net ir atvykti negalėjusio laikinojo Ukrainos prezidento Turčynovo pasisakymą.
Didelė dalis konferencijos išvadų buvo skirta Rytų partnerystei. Parlamentų pirmininkai pabrėžė palaikantys Gruzijos ir kitų Rytų partnerystės šalių europinę perspektyvą, o tai išties svarbu. Manau, kad Lietuva yra svarbiausia Gruzijos partnerė, pritarianti bendrai europinei mūsų ateičiai. Būtent to mes ir tikimės – norime kartu su jumis priklausyti Europai, kuri būtų laisva suverenių valstybių sąjunga. Deja, jau galėjome įsitikinti, kad Rusija šią ateitį gali sutrypti, todėl Lietuva, Gruzija ir Europos Sąjungos šalys turi veikti kartu. Tik taip įmanoma pasiekti, kad krizė Ukrainoje nebegilėtų, o Rusija atsitrauktų iš aneksuoto Krymo ir gerbtų suverenias valstybes.
