„Gazpromo“ krachas?
„Sberbankas“ skambina pavojaus varpais. Pasak „Sberbanko“ ekonomistės Ksenijos Judajevos ir jo kolegų, „Gazpromas“ jau 2016 metais gali prarasti didelę Europos rinkos dalį, o jo produkcijos eksporto kainos gali ženkliai kristi. „Gazpromui“ gresia ta pati grėsmė kaip ir naftos kompanijoms – skalūninės dujos, išgaunamos kai kuriose JAV valstijose. Idėja apie tai, kad „Gazpromas“ neteks dabartinių kontraktų dėl to, kad JAV užtvindys visą pasaulį pigiomis dujomis, išgautomis pagal naują technologiją, egzistuoja jau 10 metų, prieš kuriuos ir atsirado tokia technologija.
„Gazpromo“ nuvertimo schema
Potenciali rusų monopolijos nuvertimo nuo europietiško sosto schema yra tokia: JAV didina dujų išgavimą, atsisako suskystintų dujų importo, o tai, kad anksčiau buvo įvežama į Jungtines Valstijas, keliauja į Europą. Kai naujoji infrastruktūra bus galutinai paruošta, JAV pradės eksportą į Europą. Įžvelgę kainų skirtumą tarp JAV ir Rusijos pasiūlymų, europiečiai pradeda dar labiau reikalauti iš „Gazpromo“ naujų kontraktinių sistemų, nepririštų prie naftos. Tikėtina, kad skalūninių dujų išgavimą pradės ir patys europiečiai. „Gazpromas“ bus priverstas sutikti mažinti kainas.
„Gazprom“ nebijo
Tiesa, „Gazpromas“ visada teigė, kad nieko nebijo, nes skalūninių dujų išgavimas:
a) neekologiškas, todėl įmanomas tik vietovėse, kur nėra tankių gyvenviečių;
b) brangus palyginti su „tradicinių“ dujų išgavimu, todėl kaip verslas yra naudingas tik iki pirmo kainų kritimo;
c) išgavimas su laiku krenta pagal hiperbolę, visi projektai numato gręžimą iki begalybės. Dėl to bendra projektų realizacijos kaina gali tapti dar didesne, o šis faktas yra tiesiog slepiamas, nes dujas išgaunančios kompanijos bijo negauti kreditų.
Atsakymai
Ir vis dėlto dabar į šias „Gazpromo“ abejones pateikiami pirmieji atsakymai. Per dešimt metų skalūninių dujų išgavimas nuo nulio pakilo iki 29 proc. JAV atsisakė importo ir užsidarė savo augančioje skalūninių dujų rinkoje. Atsirado vieninga visi Rytų pusrutulio suskystintų dujų rinka. Abu pusrutuliai ir kainos juose kol kas niekaip tarpusavyje nesusijusios. 2010 metais net 30 proc. pasaulinės dujų rinkos teko suskystintoms dujoms. Dujų tiekimas per vamzdžius vis labiau pralaimi suskystintoms dujoms. 2010 metais jis augo tik 5,4 proc., iš esmės tik dėl padidinto tiekimo iš Rusijos į Europą.
Kol Europoje rusų monopolija su santykine sėkme sugeba atsilaikyti prieš reikalavimu mažinti kainas, JAV kainos ir toliau krenta – per keletą pastarųjų metų kritimas sudarė 80 proc. Šių metų balandį ji pasiekė žemiausią lygį per pastaruosius 10 metų. Nauji gręžimai tęsiasi, rinka pamažu keičiasi, ruošiama infrastruktūra eksportui.
Didžiojo lūžio metai
Lemtingais metais turėtų tapti 2016-ieji. Tuomet JAV ir Kanada galės pradėti eksportuoti šias dujas į kitas rinkas. Pirmieji dujų eksporto terminalai atsidarys jau 2015 metais. Kanada planuoja eksportuoti į Japoniją ir Pietryčių Aziją. Šiam tikslui Ramiojo vandenyno pakrantėje bus pastatyti terminalai, skirti 40 milijardų kubinių metrų dujų eksportui per metus. JAV planuoja dar stambesnius projektus – terminalus, galinčius apimti 100 kubinių metrų per metus. Tiesa, kol kas realiai pradėtos tik nedidelio terminalo, galėsiančio eksportuoti apie 20 milijardų kubinių metrų per metus, statybos.
Paveikti šiuos eksporto planus gali tik pasaulinio dujų kainų lygio kritimas arba jų kainų augimas JAV. „Gazpromas“ įvertino, kad kainų skirtumas tarp JAV ir kitų rinkų turėtų sudaryti apie 120-150 dolerių už tūkstantį kubinių metrų – būtent su tokia kaina dujų tiekimas į Europą ir Aziją taptų rentabili. „CitiGroup“ mano kitaip. Kad galima būtų pradėti eksportą iš Meksikos įlankos į Europą, kaina turi sudaryti 130 dolerių. Eksportui į Aziją – 200 dolerių už tūkstantį kubinių metrų. Dabar šis skaičius yra didesnis už 200 dolerių už tūkstantį kubinių metrų. Tačiau „Sberbankas“ mano, kad šis skaičius kris, tokiu būdų JAV taps gamtinių dujų eksportuotojomis, o Kanada virs stambiu tarptautinės rinkos žaidėju.
Ekologija palauks
Pirmas oficialus atsakymas į ekologinius klausimu bus duotas šių metų pabaigoje, kai JAV aplinkosaugos agentūra paskelbs savo preliminarią ataskaitą dėl skalūninių dujų išgavimo žalos aplinkai lygio. Galutinis variantas pasirodys tik 2014 metais. Bus išnagrinėti visi nuogąstavimai – nuo žemės drebėjimų pavojaus ir galimo nutekėjimo į gruntinius vandenis. „Sberbankas“ įspėja, kad ši ataskaita nulems griežtesnį šios srities reguliavimą, tačiau nesugebės jos užgniaužti. O štai Europoje į šias išvadas gali atsižvelgti kiek kitaip ir nutraukti skalūninių dujų išgavimo planus.
Skalūninių dujų geografija
Tiesa, Jungtinėse Valstijose ne tiek daug skalūninių dujų, kiek buvo manyta anksčiau. Šiais metais atsargų įvertinimas tapo gerokai kuklesnis. Pagal dabartinius duomenis, didžiausias skalūninių dujų atsargas turi šios penkios valstybės:
1. Kinija – 45 trilijonai kubinių metrų. Vyriausybė jau vysto skalūninių dujų išgavimo programą. Tačiau kol kas išgręžta tik 20 gręžinių.
2. Argentina – 27 trilijonai kubinių metrų. Valstybei neužtenka technologijų ir užsienio investicijų dėl griežtos valdžios politikos. Vidinės dujų kainos taip pat griežtai reguliuojamos.
3. Pietų Afrikos Respublika – 17 trilijonų kubinių metrų. Šalyje technologija, kuria remiasi skalūninių dujų išgavimas, yra uždrausta. Šalyje taip pat trūksta vandens, kurio išgavimo proceso metu reikia labai daug.
4. JAV – 14 trilijonų kubinių metrų.
5. Australija – 13 trilijonų kubinių metrų. Čia skalūninių dujų išgavimas neapsimoka, nes jame praktiškai nėra kondensato. Be to, Australija turi dideles „tradicinių dujų“ atsargas.
Kalbant apie Europą, skalūninių dujų yra Norvegijoje, Prancūzijoje, Bulgarijoje ir Didžiojoje Britanijoje. Komercinio išgavimo kol kas nėra. Šioje srityje apskritai kol kas kažką daro tik Lenkija ir Didžioji Britanija.
