Daugelis Časiv Jaro gyventojų pabėgo. Tačiau dalis žmonių atsisakė palikti savo namus.
Ignacijus Ivlevas-Yorke ir Jaroslavas Susikas – du savanoriai, koordinuojantys evakuaciją – vieno pirmadienio popietę kreipėsi į maždaug tuziną miestiečių su pasiūlymu. Rusai juda į priekį, sakė jie ir pridūrė, kad gali padėti šiems žmonėms saugiai pabėgti. Jie aiškino, kad atvyko paimti jų kaimynus, kurie išvyksta po valandos.
Už visą grupę kalbėjo 61-erių Andrijus Dechterovas. Jo atsakymas: „Ne.“
Šiame mieste palaidoti visi A. Dechterovo šeimos nariai. Jam reikia prižiūrėti savo bites. Jis turi likti namuose, o miesto vadovai, vyro teigimu, turėtų paprasčiausiai geriau rūpintis vandens tiekimu į nuniokotą, purve paskendusį Časiv Jaro miestą.
28-erių J. Susikas susierzino. „Esate suaugęs vyras, nenorite išvažiuoti ir vykti kitur, – sakė jis. – Tai negalite atvežti vandens savo dviračiu? Jeigu jau esate toks didvyris? Pasakykit man“.
Griežta strategija nesuveikė, todėl 27-erių I. Ivlevas-Yorke išbandė švelnesnę taktiką.
Prasidėjus tryliktajam plataus masto Rusijos invazijos mėnesiui, ukrainiečiai, kurie yra pernelyg silpnos sveikatos arba pernelyg išdidūs, kad būtų evakuoti iš karo zonos, vis dar gyvena pavojuje. Taigi kažkas turi atvykti pas juos, išklausyti jų problemas ir įtikinti juos išvykti.
I. Ivlevas-Yorke ir J. Susikas priklauso pagalbininkų būriui, kuris, jų skaičiavimais, nuo gegužės mėnesio evakavo jau apie 4 000 žmonių iš kai kurių pavojingiausių vietų ir padėjo šiems gyventojams žengti pirmuosius žingsnius persikėlus į kitas Ukrainos vietoves ar užsienį.
Tie, kurie vis dar lieka, yra tikri kietakakčiai. Jiems įtikinti reikia daug laiko ir rūpesčio – o būtent to karo zonoje kaip tik ir nėra. Kartais pasiūlymas bėgti yra pateikiamas vykstant apšaudymui.
Rusijoje užaugęs Didžiosios Britanijos pilietis I. Ivlevas-Yorke A. Dechterovui sakė, kad jo laukia geresni dalykai. „Mes siūlome normalias gyvenimo sąlygas“, – sakė jis.
„Man sakė, kad gyvenimo sąlygos ten blogos”, – atšovė A. Dechterovas, kartodamas plačiai paplitusį gandą.
„Na, pažiūrėk, kiek jų sugrįžo? – paklausė I. Ivlevas-Yorke. – Jei ten taip blogai, gal bent dalis jų būtų sugrįžę?“ Jis pasitaisė savo neperšaunamą liemenę ir pasakė, kad A. Dechterovo bitės vis tiek tikriausiai dar miega.
„Ne, – spyriojosi A. Dechterovas. – Oras šiltėja ir jos jau pradėjo skraidyti“.
Jie pateko į aklavietę, o savanoriai jau turėjo važiuoti paimti keturis žmones. Grupėje buvusios senyvo amžiaus moterys palinkėjo jiems sėkmės. Bėgančios šeimos paliktas šuo, vardu Bimas, netrukdomas gulėjo gatvėje, kol tolumoje dundėjo kulkosvaidis.
„Ačiū, vaikinai! – pasakė A. Dechterovas, spausdamas jiems rankas. – Nepykite... Aš suprantu, kad jūs turite darbą, kurį turite atlikti“.
„Visada gali padaryti mažiau ir visada gali padaryti daugiau. Bet mes stengiamės padaryti daugiau, – sakė I. Ivlevas-Yorke. – Visuomet yra kitas ir kitas“.
I. Ivlevas-Yorke, anksčiau dirbęs Tarptautiniame Raudonojo Kryžiaus komiteto ryšių su visuomene skyriuje, vadovauja pavadinimo neturinčiai penkių savanorių grupei. Ši grupė šarvuotu visureigiu važinėja į miestelius prie fronto, kad paimtų žmones, kurie dėl vienokių ar kitokių priežasčių persigalvojo ir nori išvykti.
Grupė apsaugo civilius gyventojus nuo pavojaus ir nuveža į prieglaudas, kur galima koordinuoti tolesnę kelionę. Tačiau viešas ginčas Časiv Jare buvo neįprastas, teigė I. Ivlevas-Yorke. Dauguma žmonių pagalbos atsisako mandagiai.
Nėra vienos priežasties, kodėl žmonės nusprendžia taip ilgai pasilikti. Kai kurie sako, kad neturi artimųjų, kiti yra per seni arba serga, o treti laikosi fatališko požiūrio, kad nutiks tai, kas turi nutikti. Kiti girdėjo, kad perkeltieji ukrainiečiai susiduria su kitokiais sunkumais, pavyzdžiui, darbo trūkumu. Yra ir tokių, kurie mano, kad niekas nenori jų priimti.
„Aš stengiuosi rasti kontrargumentą, atsižvelgdamas į jų atsakymą, – tikino I Ivlevas-Yorke. – sakau, kad bus geriau, kad yra žmonių, kuriems rūpi“. Kai kas nors sako, kad nenori palikti artimų giminaičių kapų, jis tikintiesiems primena, kad nereikia būti palaidotam šalia, jog po mirties prie jų prisijungtum.
I. Ivlevo-Yorke brolis į Ukrainą persikėlė prieš kelerius metus. Nors jis prašė savo brolio palikti šalį, kai invazija atrodė nebeišvengiama, šis atsisakė tai padaryti. Kaip juokauja I. Ivlevas-Yorke, tai buvo pirmoji jo nesėkminga evakuacija. Netrukus į Ukrainą atvyko ir jis pats, tad abu vyrai pradėjo savanoriauti humanitarinės pagalbos organizacijose.
Jis pasakojo viename Kyjivo apskrities kaimelyje sutikęs moterį, kurią rusai išprievartavo, o jos vyrą nužudė miške. Jis sugebėjo įtikinti ją išvykti kartu su vaiku, o tai suteikė jam pakylėjimo jausmą, kurį jautė net kelis mėnesius.
Pasak I. Ivlevo-Yorke, sutinkančių išvykti žmonių skaičius mažėja: nuo maždaug 300 atvejį gruodį iki 90 per pastarąjį mėnesį.
Evakuacijos prašymų gali padaugėti, jei frontas prisiartins prie miestų, kurie kažkada buvo laikyti saugiais, sakė jis. Jų veikla yra finansuojama iš aukų, jie taip pat pasakoja apie savo darbą socialiniame tinkle „Instagram“, kur kai kurie jų įrašai susilaukia nepaprastai daug dėmesio, įskaitant ir dramatišką vaizdo įrašą, kuriame matyti, kaip vykstant raketų apšaudymui evakuojama senyvo amžiaus moteris. Deja, vairuotojas atsitrenkė į medį ir jiems teko bėgti pėsčiomis.
Kitos istorijos baigiasi ne taip laimingai. Vienas vyras, kuris atsisakė evakuotis nepaisydamas žmonos prašymų, vėliau rado sudarkytą jos kūną – ji buvo nužudyta, kai išėjo parnešti vandens. Prieglaudoje jis vėl susitiko su savo jau suaugusiu sūnumi, kuris buvo tik ką sužinojęs apie motinos mirtį.
Nepaisant kivirčo gatvėje, Časiv Jaro istorija pirmadienį sulaukė laimingesnės pabaigos.
62-ejų Svetlana Hobošapova sakė, kad apšaudymai ją neramina. Jos vyras mirė prieš porą metų, palikdamas ją 45-erių metų kaimyno Serhijaus Romaniuko globoje. Jis mielai skaldė jai malkas, kad moteris galėtų pasišildyti savo nedidelį namelį, ant kurio priekinių vartų kreida buvo parašytas įspėjimas rusų ir ukrainiečių kariams: „Čia gyvena žmonės“. S. Hobošapova ir S. Romaniukas susikrovė kuo daugiau drabužių, pasiėmė radiją ir įsėdo į laukiančią transporto priemonę. Jie planavo apsistoti pas jos sūnėną, gyvenantį Čerkasuose, centrinėje Ukrainoje. Pasak moters, kaimynai ir toliau laikysis kartu.
Kita evakuojamų asmenų sąraše esanti moteris – Anastasija Mezena – jaunystėje kovojo prieš nacius. Tačiau, sulaukus 94-erių metų, jos širdyje esantį pasiryžimą kovoti smarkiai apribojama sudilęs moters klubas.
Sovietų Rusijoje gimusi A. Mezena Antrojo pasaulinio karo metu nepaisė vokiečių grasinimų ir gabeno vandenį partizanams, pasislėpusiems miške už jos kaimo. Ji pasakojo, kad į Časiv Jarą persikėlė būdama devyniolikos metų.
Ieškant potencialių evakuacijos kandidatų, J. Susikui iškart patiko ši džiaugsminga moteris, vaikščiojanti su ramentu ir lazda. Jis žavėjosi jos šiluma, kai komanda užsuko atnešdami duonos ir akių lašų. Ji gyveno viena ir atsisakė išvykti, bet antrojo komandos vizito metu sutiko bent apie tai pagalvoti. Ji jiems davė savo sesers telefono numerį.
Kovo 8-ąją, Tarptautinę moters dieną, prie jos namų sustojo kareivis ir pasakė, kad ji netrukus susitiks su savo anūku. Ji sutriko – iš kur šis keistas karys jį pažįsta?
Karys nusiėmė šalmą ir jos pilkai mėlynos akys sužibėjo. Tai buvo vienas iš jos anūkų, dabar tarnaujančių kariuomenėje. Jis buvo kalbėjęs su J. Susiku dėl senelės išvežimo. Bet senolė vis tiek atsisakė važiuoti. Tačiau lūžio taškas buvo pasiektas po kelių dienų. Per apšaudymą buvo apgriautas jos slaugytojos namas, tad moteris pranešė A. Mezenai, kad nebegalės ja rūpintis.
A. Mezena apsisprendė. Per ketvirtąjį komandos vizitą ji jau buvo susikrovusi būtiniausius daiktus: svogūnus ir obuolius, padidinamąjį stiklą, su kuriuo skaito, senas nuotraukas ir apdriskusius Motinos dienos atvirukus. Kaip pasakojo moteris, planas buvo nugabenti ją į prieglaudą, iš kur savanoriai nuveš ją į Poltavą, kuri gyvena jos sesuo – žvali 90-ies metų moteris.
Tačiau pirmiausia jai reikėjo nusigauti prie automobilio. Ją lydėjo jos kaimynai ir „auksiniai berniukai“ – taip ji vadina I. Ivlevą-Yorke ir J. Susiką.
Su kiekvienu žingsniu, jos klubą perverdavo didis skausmas ir ji svarstė, ar dar kada nors pamatys savo namus. „Čia nugyvenau visą savo gyvenimą, – sakė ji, – ir dabar nebežinau, kur eisiu toliau...“ Jos balsas nutilo.
Su ja atsisveikino jos kaimynas Serhijus. „Viskas bus gerai, – ramino jis. – Dabar einate savo keliu“.
Liudmila, dar viena kaimynė, atsiduso iš palengvėjimo. „Čia ji neturi nieko, – pasakojo Liudmila. – Gerai, kad ji išvyksta dabar“.
I. Ivlevo-Yorke automobilis paliko Časiv Jarą ir nuvažiavo link saugesnių Ukrainos kontroliuojamų teritorijų. Jiems tolstant, haubicos griausmas pradėjo slopti.
