Tragiški įvykiai Norvegijoje verčia atidžiau pažvelgti į kraštutinių dešiniųjų partijas ir judėjimus Europoje. Pastaruoju metu jie tampa joje vis populiaresni. Europinio masto rezonansą sukėlė sėkmingas J. Haiderio Laisvės partijos pasirodymas 2008 m. Austrijos parlamento rinkimuose. Kitu garsiu skambučiu tapo 2009 m. rinkimai į Europos Parlamentą: jame kraštutinės dešinės partijos šiandien turi apie 7–8 procentus vietų (56 iš 736). Galiausiai per 2011 m. Suomijos parlamento rinkimus gerokai pagerino savo pozicijas partija „Tikrieji suomiai“, ir tai jau nėra išskirtinis atvejis. Panašios pakraipos partijų galima rasti Italijos, Belgijos, Olandijos, Vengrijos ir kitų Europos šalių parlamentuose. Jos nėra vienareikšmiškai radikalios ar ekstremistinės, bet Norvegijos precedentas verčia rimtai sunerimti.

Istorinis naujųjų dešiniųjų simbolis yra Prancūzijos nacionalinis frontas (NF), parodęs savo jėgą per paskutinius šalies regioninius rinkimus, vykusius 2010 m. (labiausiai jį parėmė Viduržemio jūros regionai, kur gyvena didesnė dalis imigrantų). Garsus dešiniųjų „prekinis ženklas“ yra ir Belgijos „Flamandų interesas“. Didžiojoje Britanijoje veikianti Britų nacionalinė partija (BNP) gavo dvi vietas Europos Parlamente. Italijoje įtakinga „Šiaurės lyga“. Trumpai tariant, dešiniųjų judėjimų geografija Europoje yra labai plati (daugiau informacijos galima rasti tinklalapyje http://right-world.net/).

REKLAMA

Pagrindinis klausimas: kokia yra kraštutinių dešiniųjų partijų sėkmės paslaptis? Giluminės priežastys yra susijusios su aiškios Europos (ES) tapatybės stoka. Ji pateko į neribotų žmogaus teisių, tolerancijos ir socialinės apsaugos ideologijos, kurią vis dar bando pristatyti kaip universalų vienijantį pamatą, spąstus. Tačiau planas nesuveikia. Visi negali būti laimingi – kažkas turi mokėti. Todėl galima suprasti, pavyzdžiui, prancūzus, kurie piktinasi tuo, kad nemaža dalis imigrantų arabų leidžia sau tinginiauti už jų pinigus ir dar degina automobilius, reikalaudami daugiau teisių ir pagarbos. Antra, dešinieji savo programose drąsiai kalba apie tai, ką tradicinės partijos bijo pasakyti (ir todėl praranda savo pozicijas). Kaip pareiškė „Flamandų intereso“ atstovas europarlamentaras P. Claeysas: „Visos tradicinės partijos yra politiškai korektiškos. Jos tampa vis labiau ir labiau panašios viena į kitą. Centristai ir kairieji jau beveik susiliejo. Rinkėjai nemato skirtumų. Šios partijos nenori matyti didelių Europos miestų problemų, tokių kaip imigracija, ekstremizmo augimas ir nusikalstamumas, o nacionalinės partijos, tarp jų ir „Flamandų interesas“, apie šias problemas kalba.“

Visos dešiniųjų partijos yra savaip specifinės. Tai leidžia analitikams teigti, kad jos niekada negalės susitarti/susivienyti. Kaip pasakė Vokietijos televizijos WDR apžvalgininkas V. Kapustas: „Skirtumai tarp nacionalinių judėjimų yra didžiuliai. Kraštutinių dešiniųjų partijos yra protesto partijos, nepajėgios jungtis į koalicijas.“ Tačiau pažiūrėjus atidžiau iš karto galima pamatyti bendrus visų kraštutinių Europos dešiniųjų bruožus, kurie sukuria stiprų jų integracijos pamatą. Apibendrinant galima išskirti tris kertinius dešiniųjų partijų programų momentus, paremtus konkrečiais jų lyderių pareiškimais.

1. Praktiškai visų jų dėmesio centre yra migraciniai procesai. Dešiniųjų manymu, imigrantai atima iš vietinių gyventojų darbo vietas ir paprasčiausiai „pravalgo“ socialines pašalpas. Pirmiausia kalbama apie imigrantus musulmonus: jie ne tik nenori integruotis į Europos vertybinę erdvę, bet ir, prisidengdami žmogaus teisėmis, dar bando primesti pasaulietinei europietiškai kultūrai islamo tradicijas. Be to, didelės dalies europiečių sąmonėje (beje, ne be Vakarų žiniasklaidos pagalbos) įsitvirtino arabo/musulmono kaip potencialaus teroristo įvaizdis, ir tai tik paaštrina situaciją. Reprezentatyviai šiuo atveju skamba dabartinio Austrijos Laisvės partijos lyderio H. Ch. Strache (J. Haideris žuvo autokatastrofoje) pareiškimas. „Šiandien osmanai ne prie Vienos ar kitų Europos miestų vartų – dabar jie jau viduje. Europoje daug kas pasikeitė visuomenės ir religijos srityse. Europa prarado savo sielą, savo valią, savo širdį. Pasistengti grąžinti Europai jos sielą ir išsaugoti mūsų Europą mums, mūsų vaikams ir jų ateičiai – mūsų užduotis. ES valdžios sprendimas atsisakyti mūsų istorinės tradicijos – kapituliacijos aktas“, – sakė H. Ch. Strache. Savo ruožtu BNP vadovas N. Griffinas pažymėjo: „Mes siekiame išsaugoti tą labai svarbų mums institutą [demokratiją]. Tačiau kartu mes perspėjame, kad demokratija mūsų šalyje atsidūrė dideliame pavojuje. To pavojaus šaltiniai yra Europos Sąjunga ir masinė imigracija. Tai jie žlugdo mūsų tradicijas ir mūsų kultūrą.“ Visa tai rodo, kad naujieji dešinieji nėra klasikiniai nacionalistai, aukštinantys vien savo naciją. Galima sakyti, jie yra Europos nacionalistai, ginantys europietišką tapatybę – savotiškas „kultūrinis nacionalizmas“. Tačiau drauge kraštutiniai dešinieji yra gana griežti ES kaip biurokratinio viršnacionalinio instituto kritikai.

REKLAMA

2. Jų euroskepticizmas yra paremtas keliais momentais. Pirmiausia dešinieji nerimauja dėl to, kad ES nieko nedaro dėl migracijos ir Europos islamizacijos, toliau laikydamasi neribotų žmogaus teisių ir aklos tolerancijos principų. Antra, dešinieji yra nepatenkinti, kad ES negina tradicinių krikščioniškų vertybių (neuždraudžia abortų ir toleruoja tos pačios lyties asmenų seksualinius santykius, užuot akcentavus klasikinę šeimą). Trečia, pavyzdžiui, „Tikrieji suomiai“ nenori mokėti savo pinigų tiems, kurie gyvena ne pagal galimybes (pavyzdžiui, Graikijai), ir taikstytis su Briuselio biurokratų reikalavimais (diktatu). Pasak jų, skęstančiojo gelbėjimasis yra jo paties reikalas. Tačiau svarbiausias dešiniųjų tikslas ES atžvilgiu – užkirsti kelią Europos supervalstybės sukūrimui (federalizacijai). Jie ne prieš Europos vienybę (ypač vertybinę ir kultūrinę – ją ypač palaiko), bet kalba apie integracijos ribas – būtinybę išsaugoti valstybių savarankiškumą sprendžiant svarbiausius savo gyvenimo klausimus. „Mes ne prieš ES, o prieš tą formą, kurią įgauna dabartinė Europos Sąjunga. Europos tautos paranda laisvę. Sprendimus priima ES vyriausybė, kuri buvo ne išrinkta, o faktiškai paskirta valdininkų. Tai tiesioginis europiečių ir demokratijos varžymas“, – sako Prancūzijos NF atstovas B. Golnischas.

3. Naujieji dešinieji kritikuoja ir savo nacionalines vyriausybes. Jų netenkina nepakankamas vietinės valdžios dėmesys migracijai ir krikščioniškoms vertybėms, taip pat valdininkų nesugebėjimas įveikti ekonominę ir demografinę (visuomenės senėjimo) krizę, jų korupcija ir bandymai riboti pilietines teises bei laisves. Pavyzdžiui, BNP lyderis N. Griffinas teigia: „Mes siekiame atkreipti dėmesį į labai neraminantį faktą: pilietinės ir asmeninės laisvės šiuolaikinėje Britanijoje atsidūrė pavojuje. Prisidengdamos „kova su terorizmu“, senosios politinės partijos sugebėjo priimti parlamente drakoniškus įstatymus, kurie riboja daug mūsų tradicinių laisvių (...).“

Taigi, gal naujuosius dešiniuosius ir skiria tam tikri (pirmiausia nacionaliniai) dalykai, bet keli momentai sukuria tvirtą jų vienijimosi pagrindą:

REKLAMA

1. Migracijos kontrolės ir tradicinių krikščioniškų vertybių puoselėjimo Europoje būtinybė, kad neįvyktų jos islamizacija.

2. Euroskepticizmas (nacionalinis suverenitetas, o ne ES federalizacija);

3. Asmeninių teisių ir laisvių išsaugojimas.

Ko tik tradicinės partijos nebandė daryti, kad sustabdytų kraštutinių dešiniųjų populiarumo augimą (jų perėjimą nuo nesisteminio prie parlamentinio statuso). Tačiau nei demonstratyvus ignoravimas, nei šūkių perėmimas nepadeda, nes visa tai tik dar labiau sustiprina jų pozicijas. Lengvai izoliuoti (marginalizuoti) ar absorbuoti galima tik tuščius populistus, o naujieji dešinieji remiasi ne vien palankia konjunktūra, bet ir gana rafinuota ideologija.


Rašyti komentarą...
A
Asocialbomžokratas
2011-08-17 12:05:10
Pranešti apie netinkamą komentarą
O tu vargeli, vargeli kas per "egzzzpertai" dirba tame geopolitinių studijų centre. Neskiria tikrų dešiniųjų radikalų nuo vadinamų "nacionalpopulistų" ir naudojasi neiškiais rusiškais resursais, padarytais pagal Breviko pezalus. Tiesiog žavu.
Atsakyti
0

s
ss
2011-08-17 12:06:50
Pranešti apie netinkamą komentarą
"galima suprasti, pavyzdžiui, prancūzus, kurie piktinasi tuo, kad nemaža dalis imigrantų arabų leidžia sau tinginiauti už jų pinigus ir dar degina automobilius, reikalaudami daugiau teisių ir pagarbos". Taigi ne kažkokie beveidžiai "prancūzai" yra imigracijos iš buvusių kolonijų pagrindinė priežastis. O gal "importuojamai" pigiai darbo jėgai labai priešinosi ir protestavo didžiausios prancūzų kompanijos su savo "akcininkais" ir kompanijų vadovais bei savininkais? Juk nemokamo sūrio nebūna ,tik akivaizdu ,kad teigiamomis emigrantų savybėmis pasinaudojusieji ,visus to reiškinio neigiamus aspektus "padovanojo" niekuo dėtiems likusiems Prancūzijos piliečiams.Todėl logiška būtų ,jei bent visus finansinius emigracijos neigiamo poveikio kaštus dengtų būtent tiesioginiai naudos gavėjai per padidintus sukauptos prabangos ,etc. mokesčius.Dabar gi akivaizdžiai gudraujama ,stengiantis ir atsakomybę ,o kartu ir finansinę naštą permest
eiliniams mokesčių mokėtojams.
Atsakyti
0

k
kea
2011-08-17 12:43:53
Pranešti apie netinkamą komentarą
jei ten tokie ziniukai tam centre tai ka as zinau, kas per saltiniai? kas per stilius?
Atsakyti
0

SKAITYTI KOMENTARUS (7)
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
×

Pranešti klaidą

SIŲSTI
REKOMENDUOJAME
×

Pranešti klaidą

SIŲSTI
Į viršų