Europos kaimynystės politikos apžvalgoje teigiama, kad vykdant šią politiką sutvirtėjo Europos Sąjungos ir jos rytinių ir pietinių kaimynių prekybos ir kiti ryšiai. Tačiau šia politika daugiau pasiekta ekonomikos reformos, o ne demokratinių permainų srityje.
„Kalbant apie ateitį, svarbiausias dalykas, kad demokratinės ir politinės reformos, kurias vykdant padaryta reali, bet lėta pažanga, būtų vykdomos sparčiau“, – sakė Europos Komisijos narys Štefanas Füle.
Ši politika pradėta vykdyti 2004 m. Tais pačiais metais 10 šalių (jų dauguma – Vidurio Europos šalys) įstojo į Europos Sąjungą. Taigi Europa po kelių dešimtmečių šaltojo karo buvo suvienyta, o Europos Sąjungos siena pasislinko beveik 1000 kilometrų į rytus. Stiprindama ryšius su kaimynėmis Europos Sąjunga stengėsi užkirsti kelią naujų skiriamųjų linijų atsiradimui Europoje ir puoselėti saugumą bei stabilumą savo pasienyje.
Vykdant šią politiką visoms artimiausioms Europos Sąjungos Rytų ir Pietų kaimynėms (išskyrus tas, kurioms taikoma plėtros politika) atveriama laisvosios prekybos paktų, finansinės paramos, pagalbos patikimo energijos tiekimo srityje ir galimybės vykti į ES be vizų perspektyva.
Šiais politiniais metodais pasiektas glaudesnis bendradarbiavimas prekybos, transporto, energetikos, aplinkos, mokslinių tyrimų ir švietimo srityse. 2004–2008 m., prieš ištinkant pasaulinei ekonomikos krizei, Europos Sąjungos eksportas į kaimynines šalis padidėjo 63 %, o importas – beveik dvigubai.
Siekiant padėti kaimyninėms valstybėms vykdyti reformas, skiriama vis daugiau ES finansinės pagalbos lėšų. Nuo politikos vykdymo pradžios šių lėšų sumos padidėjo 32 % – 2007–2012 m. skirta 12 mlrd. EUR.
Abipus sienos gyvenantys žmonės daugiau bendrauja, kai kurių šalių, įskaitant Ukrainą ir Moldovą, piliečiams atvykti į Europos Sąjungą tapo paprasčiau. 2008 m. ES vizos išduotos daugiau kaip dviems milijonams kaimyninių šalių piliečių.
Iš Ukrainos, Moldovos, Maroko ir Libano rinkimų matyti, kad daroma pažanga kuriant demokratiją ir teisinę valstybę. Tačiau ataskaitoje teigiama, kad padaryta dar toli gražu ne viskas ir kad daugelyje šalių didžiausia problema tebėra korupcija.
