Bendrai egzistuoja dvi pagrindinės tezės apie Pirmojo pasaulinio karo priežastis. Pirmoji atsakomybę už karą vienareikšmiškai sieja su vokiečių Reichu – Vilhelmu II ir jo ministrais bei diplomatais. Pasak šios tezės, jie savo machinacijomis sąmoningai, neturėdami pilno suvokimo apie situaciją, nesibaimindami siaubingų pasekmių ir vedami imperinės didybės manijos, prisidėjo prie karo inicijavimo.
Antra (be jokios abejonės labiau pagrįsta) tezė yra gerokai atsargesnė. Jos šalininkai mano, kad karo inicijavimo procese dalyvavusios valstybės ir imperijos – Vokietija, Britanijos Imperija, Austro-Vengrija, Prancūzija, Rusija, Serbija ir tam tikra prasme netgi Italija – ritosi, pačios to nesuvokdamos, į karą ir nesugebėjo tinkamu būdu įvertinti ir politiškai susitvarkyti su tokiu santykinai ribotu pagal savo mastą ir tragišku įvykiu, kaip erchercogo Franco Ferdinando ir jo žmonos nužudymas.
Panašaus pobūdžio traktavimas yra artimesnis realybei, nes jis ne toks vienareikšmiškas ir nėra monokauzalinis. Tačiau ir jis iškelia įsitikinimą, kad mums su Pirmuoju pasauliniu karu daugiau nėra ką veikti. Politinis personalas, nesugebėję užkirsti kelią karui kontinento periferijoje, vaizduojamas kaip senamadiškas ir nepajėgus naudoti instrumentus, kuriuos tuo metu turėjo – nuo masinės žiniasklaidos priemonių iki masinio naikinimo ginklų.
37 dienos, sukrėtusios pasaulį
Tačiau ar iš tiesų viskas buvo būtent taip? Ar iš tiesų mes per visą šį laiką taip pažengėme į priekį? Ar Pirmasis pasaulinis karas mums yra tik tolima istorija? Su tokiu požiūriu ginčijasi šiuo metu Anglijoje gyvenantis australų istorikas Ch. Clarkas. Jis savo naujoje knygoje „Lunatikai. Kaip Europa pradėjo karą 1914 metais“ („The Sleepwalkers. How Europe Went to War in 1914“). Istorikas knygoje kruopščiai aprašo tas 37 dienas, kurios skyrė pasikesinimą Sarajeve ir karo pradžią.
Knygos pavadinimas skamba taip, tarsi pagrindiniai veikėjai 1914 metais paprasčiausiai buvo akli, tačiau iš tiesų autorius deda kiek kitokį akcentą. Jis rašo: „1914 metų žmonės – šiuolaikiniai žmonės.“ Tai reiškia, kad jie nebuvo stresinėje situacijoje esančios, plunksnomis pasipuošusios kostiumuotos figūros ir jų parankiniai, kaip matoma išlikusiose nuotraukose. 1914 metais jie buvo priversti turėti reikalų su iš vienos valstybės ribų išeinančia diplomatine krize, ir jie tai puikiai suvokė. Būdamas daugialypio pobūdžio šis konfliktas buvo gerokai sudėtingesnis už tas bipoliarines krizes, kurios vėliau, Šaltojo karo metu artino pasaulį, kaip atrodė, prie Trečiojo pasaulinio karo. Ir visiškai ne archajiškas kvailumas privedė prie didžiosios katastrofos, kurioje tam tikra prasme buvo ir būsimų katastrofų elementų.
Tie įvykiai, kurie tuo metu sukrėtė pasaulį, iš tiesų turėtų būti mums nesunkiai suvokiami. Karo priežastimi tapusi 1914 metų vasaros krizė buvo iššaukta teroristų-mirtininkų grupės. Organizacija, pasivadinusi „Juodąja ranka“, buvo radikaliai nacionalistinė. Joje buvo palaikomas aukos, mirties ir keršto kultas. Kaip ir šiuolaikinė „Al Qaeda“, ši organizacija nebuvo siejama su jokia konkrečia šalimi, ji neturėjo vienos bazavimosi vietos, o jos nariai veikė viršnacionaliniame lygmenyje. Ir jie taip pat palaikė slaptus kontaktus su įvairiomis nacionalinėmis vyriausybėmis.
Be to, ne visada būdavo aišku, kas ką išnaudoja. Faktas, kad Balkanai iki XX amžiaus pabaigos, po Sovietų Sąjungos žlugimo, vėl virto kriziniu Europos regionu, rodo, kad mes turbūt neturime rimtų priežasčių kalbėti apie tai, kad Pirmasis pasaulinis karas liko jau toli mūsų užnugaryje.
Tie politikai ir diplomatai, kurie tam tikru mastu ir tapo karo priežastimi, nebuvo neatsakingi imperialistiniai karo kurstytojai. Paryžiuje, Londone, Berlyne, Vienoje ir Sankt Peterburge vienaip ar kitaip veikė didžiųjų pokyčių ir progreso dvasia. Ir jokiais būdais monarchijos, kurių laukė vidinės transformacijos respublikos kryptimi, ar tos valstybės, kurios jau nuėjo tuo keliu, modernizacijos proceso specialiai nestabdė. Mokslas, technika ir humanizmas, atrodytų, sukūrė nesugriaunamą sąjungą.
Visas šias valstybes Pirmojo pasaulinio karo išvakarėse galima laikyti šiuolaikinėmis. Karas prasidėjo ne šiaip sau – per 37 dienas skirtingose Europos dalyse vyko derybos. Buvo bandymų sukurti sąjungas ir užkirsti kelią konfliktui. Visa tai iš tiesų vyko. Apie tai liudija faktas, kad tuo metu neabejotinai buvo sukurti politinio tinklo, apimančio visą kontinentą, tinklo pamatai.
Neregėtos techninės galimybės
Šis tinklas buvo ne šiaip sau senos kabinetų politikos liekana. Tai buvo vienos politinės klasės, kurios nariai pakankamai tvirtai siekė atitinkamų nacionalinių interesų, pastangų rezultatas. Ir jie suvokė, kad balanso nustatymas turi tapti šio amžiaus melodija – amžiaus, su neregėtomis techninėmis ir karinėmis galimybėmis.
Buvo ir nuojauta, kad priekyje galimai gali būti ir praraja. Per trejus metus iki Pirmojo pasaulinio karo socialdemokratas Augustas Bebelis tiksliai nuspėjo, kad ateinantis karas „sunaikins vyriškos Europos populiacijos spalvą“. Tuo pačiu jis iš socialdemokratų požiūrio taško nuspėjo bendrą Europos perspektyvą, nors ir suklydo prognozuodamas 10 milijonų aukų – aukų bus 20 milijonų.
Galima taip pat paminėti ir katastrofos nuojauta kupinus, kartais brutalius kai kurių poetų iš beveik visos Europos eilėraščius, kurie liudija kad susidūrimas, kultūrinis plyšys ir senosios tvarkos žlugimas tam tikra prasme jau „kabojo ore“.
Per daug progreso ir gerovės?
Oswaldas Spengleris dar iki 1914 metų rašė apie savo „Europos saulėlydį“ („Untergang des Abendlandes“) – tačiau jis neturėjo galvoje tuo metu artėjusio saulėlydžio. Ir visgi bendrąja prasme nebuvo dekadenso, griuvimo, persisotinimo progresu ir gerove nuotaikos.
Prieš Pirmąjį pasaulinį karą žinoma leidykla „B.G.Teubner“ pradėjo plataus masto projektą: kasmet buvo numatyta išleisti didžiulę knygą, kuri turėjo pristatyti „Pilną kultūrinio vystymosi paveikslą“. Pirmasis tomas, kuriame buvo 549 puslapiai, pasirodė 1914 metais – karo pradžios metais, ir vadinosi jis „1913 metai“. Politika, karinė veikla, teisė, socialiniai klausimai, moterų judėjimai, išsilavinimas, ekonomika, technika, mokslas ir menas – knygoje buvo užfiksuotas epochos pulsas.
Kai kur straipsniuose buvo kalbama apie grėsmes – pavyzdžiui, apie kultūros nuopolį pramogų epochoje. Tačiau niekur nematyti nieko apie artėjančią katastrofą. Visi orientuoti į progresą ir pakilimą, į vis geresniu tampantį pasaulį.
Kaltas daug kas
Kaip būtų lengva, jeigu egzistuotų vienareikšmiškas ir vienintelis Pirmojo pasaulinio karo kaltininkas. Panašaus pobūdžio archajiškas aiškaus juodai balto paveikslo siekimas yra suprantamas, tačiau vieno kaltininko nėra. Dėl Pirmojo pasaulinio karo karo kaltas daugelis, ir Vokietija nėra paskutinė iš jų. Tuometiniai politiniai veikėjai suvokė gresiantį pavojų, tačiau jie nesugebėjo jam užkirsti kelio.
