Irano atominė elektrinė jau tapo faktu: spalio 26 dieną reaktoriai pradėti pildyti branduoliniu kuru, o elektros energija turi būti pradėta gaminti 2011 metų pradžioje, tačiau vis netyla kalbos dėl tikrosios šios elektrinės paskirties ir galimos grėsmės tarptautiniam saugumui.
Kodėl ir kokiems tikslams Iranui iš tiesų reikalinga atominė elektrinė? Kokią naudą šaliai ir kokią grėsmę pasauliui ji žada? Prieš atsakydami į šį klausimą, turime apibrėžti aiškų skirtumą tarp dviejų svarbiausių Bušero atominės elektrinės funkcijų ir skirtingų Irano branduolinių programų: civilinės ir karinės.
Civilinė, arba grynai elektros energijos gamybos, funkcija iš esmės atrodo visiškai nekaltai ir jei neturėtų potencialo virsti antrąja, tokių aštrių pasaulinių diskusijų nesukeltų. Tiesa, kol kas Iranas tvirtina neketinantis Bušero elektrinę naudoti branduolinių ginklų gamybai reikalingoms medžiagoms išgauti, nors tikinčių tokia „tiesa“ tiek Rytų, tiek Vakarų valstybėse yra nedaug.
Tačiau net ir tik civilinės paskirties atominės elektrinės nauda, palyginti su jos galima grėsme, daugeliui analitikų kelia nemažai abejonių. Viena vertus, Iranas turi teisę gamintis pigią elektros energiją, tad užsienio šalių nepritarimas ir sankcijų taikymas reikštų dvejopus standartus. Juolab kad žiniasklaidoje pasirodo pranešimų, jog greitu metu Iranas gali susidurti su naftos ir ypač jos perdirbimo produktų trūkumu.
Ekspertų teigimu, nors šalies naftos telkiniai sudaro 9 proc. pasaulio naftos atsargų ir yra treti pagal dydį, iki 2015 m. Irano naftos eksportas gali nukristi iki nulio. Prognozuojama, kad kasmet eksportas mažės po 10–12 procentų. Irano naftos gavybos technologijos yra gerokai atgyvenusios ir investicijų reikia milžiniškų, o atsipirks jos geriausiu atveju per ketverius–šešerius metus. Tikriausiai dėl trumpo atsipirkimo laikotarpio ankstesni Irano vadovai tokių investicijų nesiėmė, tikėdamiesi tai padaryti vėliau. Be to, nerimą kelia ir didėjanti Irano naftos paklausa.
Dėl spartaus šalies gyventojų skaičiaus ir kiek lėtesnio ekonomikos augimo naftos paklausa šalyje kasmet išauga po 6 proc. –daugiausia pasaulyje. Taigi naftos atsargas Iranas „degina“ dvejopai: jos išgaudamas vis mažiau ir vartodamas vis daugiau. Turinti omeny, kad naftos eksportas – pagrindinis šalies pajamų šaltinis, galima spėti, jog atominės elektrinės svarba Iranui iš tiesų tokia didelė, kaip teigia jo vadovybė. Nauji branduoliniai reaktoriai leis gaminti palyginti pigią elektros energiją ir liks daugiau naftos taip reikalingam eksportui. Be to, atominės elektrinės paleidimas padėtų spręsti aplinkos užterštumo problemą, kuri jau dabar didžiuosiuose miestuose yra pasiekusi grėsmingą mastą.
Tačiau, kaip minėta, net ir taikus branduolinės energijos panaudojimas kai kuriems analitikams atrodo blogas sprendimas, šaliai kainuosiantis daugiau nei investicijos į naftos gavybą. Užuot visas investicijas sutelkus į atominės elektrinės statybą, pinigus buvo galima panaudoti naftos gavybos technologijoms, kurios laiduotų didesnį našumą ir ilgesnes eksporto garantijas, atnaujinti. Juk apleidus gręžinius naftos eksportas po 20 metų neišvengiamai baigsis. Užterštumo problemas siūloma spręsti diegiant naujas technologijas gamyklose ir teikiant subsidijas ekologiškiems automobiliams įsigyti. O prisimenant Černobylio katastrofą gamtosauginis elektrinės pranašumas gali pasisukti visiškai kitu kampu.
Dabar panagrinėkime grėsmingesnį scenarijų – branduolinės karinio pobūdžio programos įgyvendinimo galimybę, kuria beveik niekas neabejoja, nors tai ir prieštarauja Irano taikiems pažadams. Teisingumo dėlei reikia paminėti, kad elektrinė buvo pradėta statyti dar aštuntame praėjusio amžiaus dešimtmetyje, Iraną valdant šachui M.R. Pehleviui. Tuomet branduolinė programa buvo ne tik palaikoma Jungtinių Valstijų ir Vakarų Europos šalių, bet ir gausiai remiama.
Situacija iš esmės pasikeitė po 1979 m. Irano revoliucijos, į valdžią atvedusios religinį lyderį ajatolą Chomeinį. Nors iš pradžių Chomeinio vykdoma politika buvo nukreipta prieš branduolinio ginklo įsigijimą ar panaudojimą, situacija iš esmės pasikeitė po 1980–1988 m. Irano ir Irako konflikto. Karas prasidėjo Irako invazija į Iraną ir dėl aukų skaičiaus yra lyginamas net su Antruoju pasauliniu karu. Per šį konfliktą Irakas naudojo masinio naikinimo ginklus (cheminius ir galbūt bakteriologinius), buvo subombarduoti didieji Irano miestai. Po žiaurių karo padarinių valstybinis Irano diskursas iš esmės pasikeitė ir idėja turėti branduolinį ginklą šalies vadovybei nebėra atgrasi.
Taigi jei Iranas iš tiesų ruošiasi gamintis branduolinį ginklą, kokią branduolinę politiką jis ketina įgyvendinti? Vyrauja trys pagrindinės Artimųjų ir Vidurinių Rytų problemų tyrėjų teorijos.
Pirmoji grėsmingai vadinama apokalipsine. Iš esmės ji ragina nepadaryti tos pačios klaidos, kuri buvo padaryta prieš Antrąjį pasaulinį karą neįvertinant Adolfo Hitlerio ketinimų. Irano prezidentas Mahmoudas Ahmadinejadas, išties ryški figūra politiniame pasaulyje, kaltinamas žmogaus teisių pažeidimu, prieštaringa ekonomine politika. Be to, jis palaiko militaristinę branduolinę programą ir garsėja itin blogais santykiais su Izraeliu, nepripažindamas jo kaip suverenios valstybės. Taigi baisiausias scenarijus, kurį piešia ši teorija – Iranas ir Izraelis įsivels į mirtiną konfliktą, į kurį greičiausiai įsitrauks ir Vakarų pasaulis, o branduolinis ginklas galiausiai bus panaudotas.
Antroji teorija yra vadinama golistine, nes kelia asociacijų su buvusio Prancūzijos prezidento Charles'io de Gaulle'io vykdyta branduoline programa. Ši teorija teigia, kad Iranui branduolinio ginklo reikia taikos ir saugumo sumetimais. Turint kaimynystėje tokias priešiškas šalis kaip Izraelis ar Saudo Arabija, Iranui branduolinis ginklas labiau reikalingas atgrasymui, sumažinant potencialaus konflikto galimybę.
Panašios nuotaikos vyrauja ir Irano visuomenėje – dauguma palaiko branduolinio ginklo kūrimo programą. Tokia šaltąjį karą primenanti branduolinio ginklo paskirtis visai tikėtina, todėl panašiai mano ir dauguma analitikų, tyrinėjančių Artimųjų ir Vidurinių Rytų problematiką.
Trečioji teorija, aiškinanti Irano branduolinės programos problemą, teigia, kad šiai šaliai branduolinis ginklas reikalingas dėl geopolitinių priežasčių. Neramiuose Vidurio Rytuose Iranas, kaip viena didžiausių ir ekonomiškai stipriausių valstybių, siekia įgyti regiono lyderio statusą ir branduolinis ginklas šiam tikslui stipriai praverstų.
Galiausiai nereikia atmesti ir tokios galimybės, kad Iranas iš tiesų branduolinio ginklo ir nesigamins, o pasirinks Japonijos strategiją – turėti visas jo gamybai reikalingas sudedamąsias dalis ir prireikus per maksimaliai trumpą laiką ginklą pasigaminti.
Kad ir kaip būtų, atominė elektrinė Iranui išties naudinga daugeliu aspektų – dėl pigios elektros energijos gamybos, ekonominių investicijų, kurias daugiausia įneša Rusija ir Kinija, gausėjimo bei galios svertų stiprėjimo Iranas tampa vis stipresne ir įtakingesne valstybe tiek savo piliečių, tiek užsienio valstybių akyse.
Ieva Zakarevičiūtė
