Iš vienos pusės, šiandien praktiškai aišku, kad prasideda Azijos amžius, per kurį politinė ir ekonominė galia pereis iš Vakarų į Rytus. Kinija išstūmė Vokietiją iš pasaulio lyderės eksportuotojos pozicijos. Azijos sėkmė neturėtų būti nuvertinta, ypač turint galvoje, kad jos vyriausybės protingai pasinaudojo finansine krize kaip galimybe sustiprinti laisvosios rinkos mechanizmą. Pietų Korėja, pavyzdžiui, tuo pat metu padėjo vargšams ir panaikino valstybės reguliavimą darbo rinkoje, o Jungtinės Valstijos ir Europa to nedarė. Tačiau, iš kitos pusės, yra per anksti skelbti Azijos amžių. Galbūt Pietų Korėjos, Japonijos, Vietnamo ir Kinijos rytų pakrantės ir turi panašias kultūrines charakteristikas ir ekonominę strategiją, tačiau Centrinė ir Vakarų Kinija yra įklimpusi skurde, Indonezija priklauso kitam kultūros ir ekonomikos pasauliui, o Indija taip pat yra visai kitokia Azija. Azija nėra politiškai vienalytė, vienos dalys valdomos demokratiškai, o kitos yra despotų rankose. Be to, ji neturi bendros ekonomikos sistemos. Kinijos vadinamasis valstybės kapitalizmas nepriklauso tai pačiai kategorijai kaip privatusis kapitalizmas Japonijoje ir Korėjoje.
Indija iš esmės išlieka žemės ūkio šalimi su smulkiuoju verslu ir paslaugų sektoriumi. Azija taip pat nėra sprendimų centras, ji neturi koordinuojančių institucijų, panašių į NATO ir Europos Sąjungos (ES). Tai svarbu, nes Vakaruose iš esmės vyrauja taika, o Azija drebinama konfliktų, ypač Pakistane ir aplink jį. Karo grėsmė didėja, pakirsdama prekybą, ir Azijos ekonominė dinamika gali neišgyventi. Sunku patikėti, kad Azijos amžiuje jos saugumas priklauso nuo ne iš joje kylančių jėgų. Sąlyginai Azijos silpnybė yra per mažas rūpinimasis inovacijomis, pagrindine ekonominės dinamikos sudedamąja dalimi. Kinijos eksportas turėjo mažą pridėtinę vertę ir daug pigios darbo jėgos, o rafinuoti produktai, kuriuos ji gamina, pavyzdžiui, telefonai, buvo sugalvoti Vakaruose. Japonija ir Pietų Korėja yra išradingesnės, tačiau ir jos dažnai tobulina produktus ir paslaugas, išrastas Vakaruose.
Atsiliekantis Azijos inovacijų kapitalas veikiausiai paremtas jos švietimo sistema. Azijos studentai, kai tik turi galimybę, išvyksta į Šiaurės Amerikos ir Europos universitetus ir iš ten negrįžta. Daugelyje sričių nepaneigiamas Azijos progresas atspindi Vakarų vertybių transformaciją. Kapitalizmas, demokratija, individualizmas, lyčių lygybė ir sekuliarizmas yra Vakarų sąvokos, kurios buvo priimtos Azijoje. Tiesa, čia kyla ir nepasitenkinimo vesternizacija apraiškų, bandoma propaguoti vadinamąsias Azijos vertybes, pvz., harmonijos principas, tačiau šias pastangas silpnina politinė motyvacija. Harmonijos idėja yra turtinga filosofinė sąvoka klasikiniame budizme ir konfucianizme. Ji nusipelno daugiau nei despotiškai blokuoti demokratizaciją. M. Gandhi filosofija ir dvasia taip pat nėra ypač palaikomos.
Taigi šiais laikais nėra tokio dalyko kaip autonominė nacionalinė ekonomika. Beveik visi produktai ir paslaugos yra visuotiniai. Kuo jie rafinuotesni, tuo greičiau dingsta nacionalinis identitetas. Nėra išskirtinai Rytų ar Vakarų mobiliųjų telefonų ar finansinių operacijų. Apsikeitimas kuria tarpusavio priklausomybę. Kai Azija auga, Vakarai netampa skurdesni. Arba progresuojame kartu, arba nėra jokio progreso. Mes neįžengėme į Azijos amžių, mes įžengėme į visuotinį amžių. Tas pasaulis bus nebūtinai geresnis, tiesiog kitoks.
Pagal portalo www.project-syndicate.org informaciją parengė Irma Baranauskaitė.
