Atskleidė, kaip atrodė paskutinės poliarinio tyrėjo gyvenimo akimirkos: nesėkmingai bandė uždegti degiklį

Išanalizavę paskutinį įrašą kelionės dienoraštyje ir po juo esančią juodą dėmę, mokslininkai atskleidė, kaip atrodė paskutinės XX a. poliarinio keliautojo Jørgeno Brønlundo gyvenimo valandos prieš jam žūstant šiaurės rytų Grenlandijoje.

1906 m. danų ekspedicija išvyko nubraižyti paskutiniųjų dar neištyrinėtos Grenlandijos dalies žemėlapių. Šios paskutinės žemėlapių dalys liko neužpildytos ne šiaip sau – sąlygos salos šiaurės rytuose buvo negailestingos, o norint šią teritoriją ištirti, tektų pačiam medžiotis maistą.

Grupė skilo pusiau

Šešių asmenų komanda savo būstinę įkūrė nedidelėje meteorologinėje stotyje Dove Bugt įlankoje. Prieš pavasarį išvykstant į žemėlapiuose nepažymėtą žemę, jie praleido visą rudenį ir žiemą dėliodami atsargų punktus kelyje, kuriuo keliaus. J. Brønlundas, kaip profesionalus vertėjas, buvo atsakingas už komandos kelionės dienoraštį.

Kovo mėnesį komanda apledėjusia pakrante iškeliavo šiaurėn. Jie iškart susidūrė su atšiauriomis sąlygomis ir nelygiu ledo paviršiumi. Tai tik dar labiau apsunkino jų kelionę, nes jie turėjo dažnai sustoti ir taisyti roges. Komanda sunerimo, kai suprato, kad pakrantė į šiaurės rytus yra nusitęsusi labiau, nei jie tikėjosi.

Tai reiškė, kad kelionė užtruks ilgiau, o svarbiausia, jai reikės daugiau atsargų nei jie planavo. Ši klaida tikriausiai buvo anksčiau parengtų Roberto Peario brėžinių padarinys, kuriuos jis braižė remdamasis spėlionėmis.

Pasiryžusi įvykdyti savo misiją, komanda pasidalino į dvi dalis. Viena grupė jūros ledu keliavo į šiaurės vakarus, kur turėjo nubraižyti pakrantės žemėlapį ir galiausiai sugrįžti į saugią vietą. Kita grupė, kurią sudarė Ludvigas Mylius-Erichsenas, Nielsas Peteris Høegas Hagenas ir J. Brønlundas, pasileido į vakarus, kur jų kelionė ledu turėjo baigtis.

Vadovaujama L. Myliuso-Erichseno, trijulė toliau braižė vietovės žemėlapį, tačiau jie išvaistė daug laiko ir energijos fjorde, kuris vėliau buvo pavadintas Hageno fjordu – kartografo P. Høego Hageno, kuris nubrėžė jo žemėlapį šios kelionės metu, garbei. Grupė sėkmingai pabaigė savo užduotį ir užpildę žemėlapį bandė grįžti keliu, kuriuo atėjo. Deja, vasaros šiluma ištirpdė ledą, ir jų ankstesnis maršrutas buvo nebeįžengiamas. Jiems teko keliauti į salos gilumą.

REKLAMA

Grupės padėtis blogėjo. Oras šaltėjo, jiems buvo likę tik keturi šunys ir vienos rogės. Jų batai dėl akmenėto paviršiaus visiškai nusidėvėjo.

„Jokio maisto, jokios avalynės, ir keli šimtai mylių iki laivo, mūsų padėtis iš tikrųjų labai bloga“, – dienoraštyje rašė J. Brønlundas.

Neatlaikė kelionės

Jie nenorėjo valgyti savo šunų, nes jiems jų reikėjo, kad galėtų grįžti į laivą, deja, pasiekus ledą, šunys buvo lygiai taip pat išsekę, kaip ir keliautojai. Jie dėjo paskutines savo jėgas, kad išgyventų. Per 26 dienas basomis, suledėjusiomis kojomis, jie nuėjo 260 km. Jie tai padarė tamsoje, kuri gaubia Grenlandiją žiemą, kuomet šviesus paros metas trunka vos tris ar keturias valandas.

Deja, to nepakako.

Suprasdamas, kad nakties neišgyvens, paskutiniame dienoraščio įraše J. Brønlundas rašo: „Miriau 79° vakarų ilgumos, neatlaikęs sunkios kelionės ledu salos gilumoje lapkričio mėnesį. Suklupau po delčia ir dėl sušalusių kojų bei tamsos nebegaliu eiti toliau. Kitų kūnai liko fjorde. Hagenas mirė lapkričio 15 d., Mylius-Erichsenas gal po kokių 10 dienų.“

Iš visos grupės buvo rastas tik J. Brønlundo kūnas, o kartu su juo ir žemėlapiai, kuriuos komanda nubraižė kelionės metu. Nors visi trys keliautojai žuvo, jų kelionės tikslas buvo įvykdytas. Kai po keturių mėnesių buvo rasti J. Brønlundo palaikai, jo dienoraštyje buvo išlikę paskutinių jo dienų aprašymai.

Paskutiniame puslapyje, galutiniame įraše, kiek žemiau po keliautojo parašu, buvo juoda dėmė, kurios cheminę analizę atliko Pietų Danijos universiteto mokslininkai. Žurnale „Archaeometry“ pasirodęs tyrimas atskleidė, kad juodoje dėmelėje buvo rasta sudegusios gumos, aliejų, naftos ir išmatų dalelių.

Kaip ilgiausiai išgyvenęs komandos narys, J. Brønlundas pasiekė paskutiniąją atsargų stotelę ir turėjo žibalo degiklį, degtukų ir degalų. Tyrėjai tiki, kad norėdamas sušilti, jis bandė deginti bet kokį aliejų, kurio turėjo. Tai galėjo būti augaliniai, gyvūnų, žuvies arba vaškinių žvakių aliejai.

REKLAMA

„Įsivaizduoju kaip jis, silpnas ir purvinomis, drebančiomis rankomis, bandė uždegti degiklį. Deja, nesėkmingai“, – sakė Pietų Danijos universiteto profesorius Kaare Lundas Rasmussenas.

Pervargęs, J. Brønlundas susivyniojo į savo kailinius ir mirė. Jo dienoraštis, dabar laikomas karališkoje Kopenhagos bibliotekoje, ir jo degiklis, rastas 1973-iaisiais, buvo paaukoti Arktiniam institutui Kopenhagoje.


Rašyti komentarą...
A
Algis
2021-02-27 20:10:10
Pranešti apie netinkamą komentarą
Kokių būna drąsių didvyrių šiame pasaulyje. Tai ne mūsų debiliškoji lietuvių dalis, kuriems tai kaukės nereikia dėvėti, tai skiepai neaiškūs, tai alus per brangus.
Atsakyti
0

SKAITYTI KOMENTARUS (1)
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
×

Pranešti klaidą

SIŲSTI
REKOMENDUOJAME
×

Pranešti klaidą

SIŲSTI
Į viršų