Pastaruoju metu akivaizdžiai padidėjo Rusijos pomėgis grasinti Vakarams ir artimiausiems savo kaimynams, ypač buvusioms Sovietų Sąjungos respublikoms bei buvusiems satelitams Rytų Europoje.
Nedraugiškų Maskvos žodžių dažnokai sulaukia Ukraina, Gruzija, Baltijos valstybės, Lenkija ir Čekija. Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas dažnai vartoja kriminalistinę-kagėbistinę leksiką kaimynams sudrausminti. Pavyzdžių sunkoka pateikti, nes lietuviškai jie praranda bet kokį „žavesį“. Tačiau, manau, visi supranta, kokią leksiką straipsnio autorius turi galvoje.
Putino generolai kalba konkrečiau ir žada labai konkrečius dalykus – branduolinius smūgius nedraugiškoms valstybėms. Žarstyti grasinimus ypač mėgsta Rusijos generalinis štabas. Štabo vadas generolas Jurijus Balujevskis neseniai pagrasino, kad Rusija kaimyninėje Lietuvai Kaliningrado srityje išdėstys daugiau raketų nei dabar – žinoma, raketų su branduoliniu užtaisu, – jeigu JAV neatsisakys planų dislokuoti priešraketinio skydo elementus Lenkijoje ir Čekijoje. J. Balujevskis pakartojo, kad Rusijos atsakas bus „asimetriškas“. Sunku pasakyti, ką šis labai jau neapibrėžtas žodis reiškia, bet tikriausiai generolas turėjo galvoje kažką panašaus į branduolinius „grybus“. Primename, kad 2000-aisiais metais Rusija patvirtino karinę doktriną, leidžiančią jai pirmai naudoti branduolinius ginklus, jeigu to reikėtų dėl šalies saugumo interesų. Patvirtinusi šią doktriną, Rusija taip dažnai grasina branduoliniais smūgiais, kad Lenkijos gynybos ministras neseniai paprašė J. Balujevskį apsiriboti vienu grasinimu per trejetą mėnesių. To visai užtektų, kad kaimynai būtų budrūs ir visada prisimintų tikruosius Rusijos ketinimus.
Beje, Maskva turėjo vilčių, kad Varšuvoje pasikeitus vyriausybei pasikeis ir Lenkijos nuostatos Amerikos priešraketinės gynybos sistemos atžvilgiu. Nieko panašaus neįvyko, naujoji Donaldo Tusko vyriausybė pasiekė tik tiek, kad iš JAV išsiderėjo didesnių saugumo, konkrečiai oro erdvės apsaugos, garantijų.
Šių metų vasario 1 dieną, po susitikimo su Lenkijos užsienio reikalų ministru Radoslawu Sikorskiu, Amerikos užsienio reikalų ministrė Condoleezza Rice pareiškė, kad JAV visiškai supranta Lenkijos siekį modernizuoti savo gynybą, ypač oro gynybos pajėgas. Amerika pažadėjo, kad jos sąjungininkė Lenkija gynybos srityje iš Vašingtono gaus tai, ko reikia jos saugumui. Nei Lenkijos, nei JAV pareigūnai nekonkretina, apie kokią paramą kalbama. Tačiau anksčiau Lenkija prašė Amerikos trumpojo ir vidutinio nuotolio priešlėktuvinės gynybos sistemos raketų, panašių kaip „Patriot“.
Ko bijo Lenkija, J. Balujevskis turėtų puikiai žinoti – jau esamų Rusijos raketų ir tų, kurias generolas norėtų išdėstyti Kaliningrado srityje. Taip keldama isterišką triukšmą dėl jai faktiškai negrasinančios JAV priešraketinės gynybos sistemos Rusija skatina tikrą NATO karinės galios stiprėjimą netoli savo sienų.
To paties vizito Vašingtono metu R. Sikorskis, kalbėdamas „American Enterprise Institute“, pabrėžė, kad Rusija mėgina šantažuoti Lenkiją. R. Sikorskis sakė, kad šioje situacija Lenkija su malonumu leistų savo teritorijoje įsikurti tikroms JAV karinėms bazėms, o ne tik atskiriems vienos sistemos, nukreiptos prieš tolimąjį Iraną, elementams. Tai sukėlė Rusijos nepasitenkinimą ir Maskva pareiškė, kad naujoji Lenkijos vyriausybė, vadovaujama D. Tusko, dialogą su Rusija baigė jo net nepradėjusi.
Daug kas kalba ir parašytas ne vienas straipsnis apie naujo šaltojo karo tarp Rusijos ir Amerikos pradžią. Manyčiau, kad šio savo istorinį turinį turinčio termino taikymas Rusijos ir Vakarų santykiams yra politologiškai nekorektiškas. Šaltasis karas reiškia konkrečią situaciją ir konkrečią konfrontaciją tarp dviejų politinių sistemų – SSRS vadovaujamos komunistinės ir demokratinės sistemos, kurios lydere buvo JAV. Beveik visą laiką po Antrojo pasaulinio karo vykstant šiai konfrontacijai abiejų stovyklų jėgos faktiškai buvo lygios. Ši pusiausvyra ir neleido įsiplieksti atviram kariniam konfliktui. Dviejų sistemų konfrontacija lėmė beveik visus pasaulio įvykius – tiek Europoje, tiek Pietų Amerikoje ar Afrikoje.
Nieko panašaus šiuo metu pasaulyje nėra. Net jeigu J. Balujevskis pasaulio užmirštoje Kaliningrado srityje ir dislokuotų keletu raketų daugiau, tai pasaulio mastu nereikštų nieko, nebent priverstų kaimynines valstybes – beveik visas NATO nares – didesnį dėmesį skirti gynybai ir dar įtariau vertinti Kremliaus planus. Ne daugiau. Egiptui, Kinijai, Brazilijai ar Pakistanui tai būtų dėmesio nevertas įvykis, apie kurį žiniose net nebūtų pranešta.
Ko gero, Rusijos kariuomenės skaičiaus padidinimas Kaliningrade taip pat sukeltų natūralų ES ir NATO nerimą. Tai visai suprantama, kai kaimyninė valstybė dislokuoja papildomą kariuomenę.
Kad Vakarų ir Rusijos santykiai blogėja, be abejo, yra akivaizdus faktas, tačiau nereikia daryti per toli siekiančių išvadų ir šauktis praeities vaiduoklių dabarčiai paaiškinti. Daugelis valstybių turi ambicingus, nerimstančius ir su esama padėtimi nesugebančius susitaikyti kaimynus. Balkanuose tokia valstybė iš dalies yra Serbija. Rytų Europoje – Rusija. Sunku tuo džiaugtis, bet vis dėlto Stalinas, Andropovas, Brežnevas bei jų imperija jau senokai mirė. Liko V. Putinas ir jo kovingasis generolas J. Balujevskis.
Valentinas Mitė
