Jau daugiau kaip pusmetį besitęsiantys neramumai Sirijoje, atrodo, ima perpildyti tarptautinės bendruomenės kantrybės taurę. Po kelis mėnesius trukusių diskusijų rugpjūčio 3 d. Jungtinių Tautų (JT) Saugumo Taryba pirmąkart savo pareiškime pasmerkė Sirijos vyriausybės pajėgų vykdomas kruvinas atakas prieš civilius gyventojus ir paragino šių represijų organizatorius patraukti atsakomybėn. Pasak naujienų portalo http://www.bbc.co.uk/, rugpjūčio 8 d. Saudo Arabija, reikšdama protestą prieš Sirijos vyriausybės vykdomą kruviną vidaus politiką, atšaukė savo ambasadorių iš šios valstybės. Rugpjūtį savo diplomatinius atstovus iš Sirijos taip pat atšaukė Italija, Šveicarija ir kelios kitos valstybės. Remiantis dienraščiu „Тhe Hurriyet Daily News“, rugpjūčio 9 d. Turkijos užsienio reikalų ministras Ahmetas Davutoglu įteikė Sirijos prezidentui Basharui al Assadui laišką, kuriame informavo šalies lyderį apie galimą karinę intervenciją. Laiške teigiama, kad Turkija neatmeta galimybės įvesti savo ginkluotąsias pajėgas į Siriją, jei jos valdantysis režimas nenutrauks smurto, nukreipto prieš savo tautą. Rugpjūčio 18 d. Prancūzijos prezidentas Nicolas Sarkozy, Vokietijos kanclerė Angela Merkel ir Didžiosios Britanijos premjeras Davidas Cameronas išplatino bendrą pareiškimą, kuriame paragino B. al Assadą atsistatydinti ir leisti Sirijos žmonėms patiems spręsti dėl savo ateities. Panašaus turinio raginimą tądien išplatino ir JAV prezidentas Barackas Obama. Šie ir kiti tarptautinės politikos veikėjų pareiškimai bei politiniai sprendimai, priimti rugpjūtį, leidžia kalbėti apie stiprėjančią jų valią Sirijos konfliktą spręsti iš esmės. Atrodo, kad siekiant šio tikslo Sirijai jau greitu metu gali būti pradėtos taikyti itin griežtos poveikio priemonės. Neatmestina ir tarptautinių karinių pajėgų intervencijos į šią valstybę galimybė.Argumentų, patvirtinančių šią prielaidą, esama jau dabar. Rugpjūčio viduryje JAV prezidentas priėmė sprendimą dėl naujų sankcijų Sirijai. Politikas pasirašė draudimą importuoti Sirijos naftą ir jos produktus, uždraudė JAV bendrovėms investuoti Sirijoje ir kt. JAV valstybės sekretorės Hillary Clinton teigimu, šios sankcijos turėtų „kirsti tiesiai į prezidento Assado režimo širdį“. Rugsėjo 2 d. JAV pavyzdžiu pasekė ir ES, nuo šių metų balandžio Sirijai taikanti ginklų pardavimo embargą. Remiantis naujienų agentūros „Bloomberg“ išplatinta informacija, rugsėjo pradžioje ES nutarė uždrausti savo valstybėms įsigyti, importuoti ir transportuoti naftos ir kitos rūšies degalus iš Sirijos. Be to, tokiems sandoriams uždrausta teikti finansines ar draudimo paslaugas. Taip pat įšaldytas Sirijos turtas, esantis ES, 50 šios šalies gyventojų, atsakingų už žiaurias represijas prieš civilius, paskelbti nepageidaujamais Šengeno erdvėje ir t. t.
Kilpa ant B. al Assado režimo kaklo ima veržtis vis stipriau. Todėl vienos iš aktyviausių Sirijos valdančiojo režimo rėmėjų – Rusijos politinis palaikymas jam itin svarbus. Rusijai pakeitus savo poziciją šiuo klausimu, neatmestina, kad jos pavyzdžiu pasektų nuolatinė JT Saugumo Tarybos narė Kinija ir kelios kitos valstybės, vis dar palaikančios B. al Assadą: Pietų Afrikos Respublika, Indija ir Brazilija. Taigi kyla klausimas: ar Maskva išties remia dabartinį Sirijos prezidentą? Jei taip, ar jis gali ir toliau tikėtis išlaikyti Rusijos politinį užnugarį?
Bent jau kol kas atsakymas į pirmąjį klausimą palankus Sirijos vadovui. Pastarojo meto Rusijos poziciją Sirijos klausimu galima apibrėžti kaip beveik nekintamą Maskvos paramą B. al Assado režimui. Nors padarė keletą neesminių politinių pareiškimų (kaip antai rugpjūčio 1 d. Rusija paragino Siriją nedelsiant nutraukti jėgos naudojimą ir represijas prieš civilius protestuotojus), Maskva ir toliau deklaruoja ketinimą ginti Sirijos valdantįjį režimą nuo tarptautinės bendruomenės spaudimo. Rugpjūčio 2 d. Rusijos URM Artimųjų Rytų ir Šiaurės Afrikos departamento vadovas Sergejus Veršininas pareiškė, kad Rusija prieštarautų JT Saugumo Tarybos sprendimui imtis sankcijų prieš Siriją. Tokios priemonės, pasak Kremliaus įgaliotinio, nepadėtų sureguliuoti situacijos šioje šalyje. Rugsėjo 2 d. Rusijos nuolatinis atstovas prie NATO Dmitrijus Rogozinas pakartojo šį pareiškimą. Rusijos atstovas pabrėžė, kad jo šalis nerems ES parengto naujo JT Saugumo Tarybos rezoliucijos dėl Sirijos projekto, nes NATO ją gali panaudoti karui su Sirijos prezidentu pradėti. Reaguodama į rugpjūčio 18 d. JAV, Prancūzijos, Vokietijos ir Didžiosios Britanijos raginimus B. al Assadui atsistatydinti, Rusija pareiškė nepalaikanti ir šios iniciatyvos. Remiantis rugpjūčio 19 d. Rusijos URM išplatintu pranešimu, Maskva nepritaria reikalavimams, kad Sirijos prezidentas pasitrauktų iš valdžios. Rusijos nuomone, Sirijos vadovui tiesiog reikia daugiau laiko norint pradėti įgyvendinti pažadėtas reformas.
Tokia Maskvos retorika neabejotinai pagrįsta Rusijos strateginiais interesais. Sirija gali būti tituluojama svarbiu Rusijos forpostu Artimųjų ir Vidurio Rytų regione (greičiausiai neatsitiktinai dar 2010 m. gegužę savo pirmąjį vizitą į Artimuosius Rytus prezidentas Dmitrijus Medvedevas pradėjo nuo vizito į Siriją). Šių metų pradžioje protestuotojų minioms ėmus versti ilgamečius diktatoriškus režimus Šiaurės Afrikos ir Artimųjų Rytų valstybėse, seno Maskvos draugo B. al Assado režimo reikšmė Rusijai dar labiau padidėjo. Jai, siekiančiai išlaikyti Siriją savo įtakoje, palankiau remti dabartinį šalies lyderį nei politinių reformų reikalaujančius protestuotojus. Juolab kad nėra aišku, ar B. al Assado režimą pakeitus nauju valdančiuoju elitu Sirija sutiktų ir toliau likti Rusijos įtakoje.
Šiais argumentais, viena vertus, galima pateisinti skambią pastarojo meto Maskvos politinę retoriką, ginančią B. al Assado režimą. Kita vertus, jais galima iš dalies grįsti ir Maskvos sprendimą nepaisyti kai kurių prieš Siriją nukreiptų tarptautinių susitarimų. Pavyzdžiui, lobistų spaudžiama Maskva, nepaisydama tarptautinės bendruomenės Sirijai taikomo ginklų embargo, ir toliau šiai valstybei tiekia ginklus. Remiantis įvairiais šaltiniais, Sirija šiuo metu yra didžiausia rusiškos ginkluotės pirkėja regione (bendra jos šiemet įsigytos rusiškos ginkluotės vertė turėtų siekti apie 3,5 mlrd. JAV dolerių). Savo ruožtu Rusija sutinka ir toliau šiai valstybei tiekti ginklus net ir suvokdama, kad už juos B. al Assado režimas vargu ar galės atsiskaityti. Taip Maskva patvirtina dvišaliuose santykiuose su Sirija bent jau kol kas ketinanti laikytis principo „ginklai už draugystę“.
Šie argumentai leidžia teigti, kad artimiausiu metu Rusija ir toliau rems tarptautinės bendruomenės vis labiau puolamą B. al Assado režimą. Įvairiuose žiniasklaidos šaltiniuose pasirodę pranešimai, neva Maskva gręžiasi nuo Sirijos prezidento, kol kas neturi svaraus pagrindo. Šis scenarijus būtų galimas, jei Sirija Rusijai taptų strategiškai nereikšminga partnere (tai mažai tikėtina) arba Maskvai pavyktų užmegzti konstruktyvų dialogą su B. al Assado režimo oponentais. Tokio politinio dialogo kol kas nematyti. Kita vertus, Rusija galėtų atsisakyti remti Sirijos valdantįjį režimą, jei Maskva iš tarptautinės bendruomenės gautų lygiaverčių politinių dividendų. Šiuo metu prielaidų tokiam Rusijos ir B. al Assado oponentų susitarimui tarptautinėje arenoje nematyti. Tad teiginys apie neva byrančią ašį Maskva–Damaskas kol kas laikytinas neatitinkančiu tikrovės.
Žinoma, Kremlius atidžiai stebi procesus, vykstančius Sirijoje, dėl jų turi savo strateginiais interesais pagrįstą poziciją. Pasak laikraščio „Novaja gazeta“ apžvalgininkų, nuo rugpjūčio pradžios pastebimą griežtesnį Rusijos toną dėl B. al Assado įgyvendinamos vidaus politikos lėmė įvairios priežastys. Vis dėlto bene svarbiausiu akstinu Rusijos kritikai tapo nauji prieš protestuotojus nukreipto Sirijos valdžios smurto proveržiai, sukėlę audringą politinį įvairių regiono valstybių atsaką.
Rusijai svarbu išlaikyti gerus santykius su Damasku. Vis dėlto Sirija nėra išskirtinė Rusijos partnerė, dėl kurios Maskva būtų pasiryžusi griauti santykius su kitomis regiono valstybėmis. Todėl tolesnės Maskvos paramos ir/arba kritikos Sirijos valdantiesiems mastas pirmiausia priklausys nuo to, ar B. al Assadui pavyks nutraukti neramumus šalyje. Taip pat svarbu, kaip į tolesnius Damasko veiksmus, nukreiptus prieš protestuotojus, reaguos kitos regiono valstybės. Jei Sirijos prezidentui nepavyktų šio tikslo pasiekti per keletą artimiausių savaičių, Maskvos kritika B. al Assado režimo įgyvendinamai vidaus politikai gali imti griežtėti, o Kremliaus politinė parama Damaskui ilgainiui gali tapti vis deklaratyvesnė. Taigi, jau po keleto mėnesių greičiausiai neliktų esminių kliūčių Libijos scenarijui pasikartoti Sirijoje.