Kaip ir laivas be vairo, Europos Sąjunga (ES) žengia į pavojingą dreifo laikotarpį audringoje jūroje, neturėdama jokio akivaizdaus kapitono, kuris perimtų vadovavimą, kai baigsis 15 metų trukęs Europos de facto lyderės Angelos Merkel valdymas, rašo politico.eu.
Veteranė Vokietijos kanclerė, kuri rugsėjį nebesieks perrinkimo, jau dabar yra beveik palikusi savo postą. Praėjus vos metams po jos tarpininkavimo sudarant svarbų 750 mlrd. eurų vertės ES atsigavimo fondo sandorį, blėstanti A. Merkel įtaka išryškėjo praeitą mėnesį vykusiame Europos Vadovų Tarybos viršūnių susitikime, kur jai nepavyko įtikinti kitų lyderių surengti aukščiausiojo lygio susitikimo su Rusijos prezidentu Vladimiru Putinu.
Jos išėjimas paliks didelę tuštumą, nes Europoje nėra kitos figūros, turinčios tokią politinę jėgą, patirtį ir gebėjimą pasiekti susitarimus. Taigi 27-ių valstybių sąjungą gali ištikti paralyžius ir nesutarimai.
Prancūzijos prezidentas Emmanuelis Macronas, tikras energijos užtaisas tarp kitų Europos lyderių, mielai perimtų kanclerės paliekamą poziciją. Tačiau centrinė ir šiaurinė Europa nėra linkusi juo pasitikėti dėl prezidento ryšių su Maskva ir didesnės prekybos apsaugos siekio. Be to, Prancūzija nėra tokia ekonomiškai stipri kaip Vokietija, o ir paties E. Macrono kitų metų balandžio mėnesį laukia sunkūs rinkimai.
ES institucijos taip pat neturi galimų kandidatų. Europos Vadovų Tarybos prezidentas Charlesas Michelis yra laikomas nerimtu lyderiu, neturinčiu tokio intelektualinio gylio ir diplomatinio meistriškumo, kuriuo pasižymėjo prieš jį vadovavęs Hermanas Van Rompuy iš Belgijos.
O Europos Komisijos pirmininkės Ursulos von der Leyen ir vyriausiojo įgaliotinio Josepo Borrellio pastangos paversti Komisiją rimtu geopolitiniu veikėju nebuvo sėkmingos: ją pažemino Rusija, paniekino Turkija, Kinija daugiausia nepaisė, o galutinai ją nustelbė JAV lyderystės sugrįžimas, į valdžią atėjus J. Bidenui.
Ir nepaisant bendro ES atsako į Covid-19, U. von der Leyen nesugebėjo įtikinti vyriausybių suteikti Briuseliui daugiau galių visuomenės sveikatos srityje.
Anksčiau A. Merkel vietą galėjo užimti Jungtinės Karalystės ministras pirmininkas. Tačiau nors Brexitas ir palengvino ES sprendimų priėmimą kai kuriais klausimais, pavyzdžiui, dėl bendradarbiavimo gynybos srityje, jis iš ES atėmė vieną trijų įtakingiausių valstybių, turinčių karinę galią, diplomatinę jėgą ir dinamišką ekonomiką.
Liko tik mažos žuvys
Taip Sąjungoje liko daugiausia mažos žuvys. Tačiau taip jau yra nutikę prieš tai. Ilgalaikiai Europos Vadovų Tarybos nariai paprastai turi įtakos net ir už savo šalies ribų – pagalvokite apie Jeaną-Claude Junckerį, kai jis buvo Liuksemburgo ministras pirmininkas, arba Bertie Ahreną, kai jis ėjo Airijos ministro pirmininko pareigas.
Bet kai savo postą paliks A. Merkel, du ilgiausiai tarnaujantys ES lyderiai bus olandas Markas Rutte ir vengras Viktoras Orbanas, ir nei vienas iš jų negalėtų pakeisti kanclerės.
M. Rutte yra laikinasis premjeras, įstrigęs nesibaigiančiose derybose dėl koalicijos. Jis yra pernelyg atviras ir taupus, kad galėtų vadovauti tokiai didelei sąjungai, o dėl situacijos savo šalyje, jis yra priverstas laikytis labiau euroskeptiškos pozicijos, nei jis norėtų. V. Orbanas kitų ES lyderių nėra šiltai priimamas dėl teisinės valstybės principų nepaisymo, žiniasklaidos laisvės varžymo bei jo „neliberalios demokratijos“ idėjos.
Negana to, nei vienas iš jų nepriklauso didžiausiai ir tradiciškai galingiausiai grupei ES politikoje – centro dešiniajai Europos Liaudies Partijai (ELP). Jai nepriklauso ir E. Macronas, o tai dar viena kliūtis, galimai sumažinsianti jo tikimybę tapti pagrindiniu Europos lyderiu.
Daugelis analitikų mano, kad A. Markel dominavimą lėmė Vokietijos kaip Europos pagrindinio iždininko vaidmuo. Tai neabejotinai sustiprino A. Merkel autoritetą, kaip nutiko ir su buvusiu Vokietijos kancleriu Helmutu Kohliu, kuris mielai skyrė lėšų, reikalingų išvesti Europą iš aklavietės XX a. 9–10 deš.
Tačiau A. Merkel įtaka Europos Liaudies Partijoje taip pat buvo gyvybiškai svarbus veiksnys, padėjęs kanclerei palenkti kitus į savo pusę ir rasti kompromisus ELP lyderių susitikimuose, kurie Vokietijoje pašiepiamai yra vadinami „juoduoju internacionalu“.
Jeigu rugsėjo rinkimuose laimės jos pageidaujamas įpėdinis, proeuropietiškų pažiūrų centristas, krikščionis demokratas Arminas Laschetas, jam prireiks net kelių mėnesių suformuoti koaliciją ir įtvirtinti savo autoritetą Vokietijoje. Kaip ir jo pirmtakai, tikėtina, kad pirmaisiais dvejais savo kadencijos metais jis daugiausia savo dėmesio skirs šalies vidaus politikai. Jis taip pat galimai susidurs su konservatyvių dešiniųjų pasipriešinimu, sprendžiant ES klausimus.
Minint kandidatus, kurie galėtų bent laikinai perimti Europos lyderystę, būtų neteisinga nepaminėti Italijos ministro pirmininko Mario Draghi. Jis visuotinę pagarbą pelnė vadovaudamas Europos Centriniam Bankui (ECB) per eurozonos krizę. Teigiamai vertinamos ir jo ambicijos sušvelninti laikinai sustabdytas ES Stabilumo pakte nustatytas biudžeto drausmės taisykles.
Eidamas ECB prezidento pareigas, M. Draghi jau nuo 2011 m. protarpiais dalyvaudavo Europos viršūnių susitikimuose. Eurozonai priklausančių valstybių lyderiai žino, kad jie yra skolingi M. Draghi už tai, kad jis sugebėjo išlaikyti bendros valiutos stabilumą ir pačiame krizės įkarštyje atkurti rinkos pasitikėjimą.
Tačiau M. Draghi turi tris trūkumus: visų pirma, jis valdo nestabilią, prasiskolinusią šalį, kurią dažnai vargina politiniai pokyčiai, visų antra, jis neturi savo partijos, ir galiausiai, jis, kaip technokratinis premjeras, Italijai vadovaus, palyginti, trumpą laiką – jo kadencija turi baigtis iki 2023 m.
A. Merkel turėtą įtaką, be abejo, bandys perimti E. Macronas. Jam galimai pagelbės tai, kad pirmąją 2022 m. pusę Prancūzija taps Europos Vadovų Tarybos pirmininke. Prancūzija kalba apie ambicingus projektus: Europos strateginės autonomijos kūrimą, prekybos ir vidaus investicijų reguliavimą, ydingų ES imigracijos ir prieglobsčio sistemų reformas bei Europos ateities konvencijos sudarymą.
Tačiau artėjant rinkimams, ši užduotis nebus paprasta. Dėl rinkimų, kurie vyks balandžio mėnesį, realusis Prancūzijos vadovavimas sutrumpės iki pirmų trijų 2022 m. mėnesių. Todėl E. Macrono poreikis per šį laiką laimėti kuo daugiau politinių taškų, padarys jį priklausomą nuo jo ES kolegų.
Net jeigu jis bus išrinktas antrajai kadencijai, o tikimybė, kad tai įvyks, yra labai didelė, centristinių pažiūrų Prancūzijos prezidento įtaką gali silpninti tai, kad jis turės valdyti kartu su opozicijoje esančiais konservatoriais. Tik užmezgus stiprią partnerystę su A. Laschetu – jeigu jis taps Vokietijos kancleriu – atsinaujinęs Prancūzijos ir Vokietijos tandemas 2023 m. bus pasirengęs vadovauti ES.
Tačiau to dar teks palaukti, o net jeigu tai ir įvyktų, jų valdymas truktų vos vienerius metus, kadangi 2024 m. baigsis dabartinis politinis ES ciklas. Tais metais bus išrinktas naujas Europos Parlamentas ir nauja Komisija. Taigi nenustebkite, jeigu Europa dar kurį laiką neturės aiškaus lyderio.
