Sunku pasakyti, ką Europos Sąjunga (ES) vadina kaimynyste. Dar sunkiau pateikti jų sėkmingo bendradarbiavimo istoriją.
Pirmiausia Gruzija, po to Ukraina ir visai neseniai Moldova buvo didžiosios ES viltys. Tačiau kiekvienu atveju viltys buvo sudaužytos. ES nelaimei, šių metų viršūnių susitikimas su Ukraina greičiausiai patvirtins nesėkmes.
Problema, kad jau kurį laiką trūksta ES susidomėjimo tolesne plėtra į regioną. ES susiduria su Rusijos konkurencija dėl to, ką šalies prezidentas Dmitrijus Medvedevas vadina Rusijos „interesų zona“. Vis dėlto, vis didesnė problema tampa pačios Rytų Europos valstybės.
Visų pirma tai – naujos valstybės, kurių nepriklausomybė po gimimo 1991 metais buvo dažnai ginčijama ir išliko netvirta. Šalių nepriklausomybę paskatino Sovietų Sąjungos žlugimas ir, nors kai kuriose jų vyko nacionalinės revoliucijos, daugelyje sovietinis elitas ir politinė kultūra išliko įsišaknijusi. Jose plačiai paplitusi korupcija, nes šalių valdymas pagal stambių įmonių interesus – nusistovėjusi norma. Institucinis veiksmingumas ir reformų įgyvendinimo galimybės – per silpnos.
Antra, jas galima apibūdinti kaip ekonomiškai silpnas valstybes. Azerbaidžanas – išimtis. Valstybės turi mažai gamtinių išteklių ar didelės vertės gamintojų ir platų žemės ūkio sektorių. Vietoj to, kad sukurtų pridėtinę vertę, jų valstybių ekonomikos priklauso nuo rentų ar išvestinių kredito priemonių iš Rusijos. Ukraina gauna pelną iš dujų tranzito, Baltarusija – iš naftos perdirbimo.
Dauguma jų parduoda žaliavas ar bazinius produktus, kurių eksporto konkurencingumas priklauso ne tiek nuo kokybės, kiek nuo pasaulinių prekės kainų. Dvi sėkmingos Baltarusijos ir Azerbaidžano ekonomikos – labiausiai nutolusios nuo ES modelio. Jų sėkmė priklauso ne nuo vidaus politikos, bet nuo angliavandenių Azerbaidžane ir nuo Rusijos subsidijų Baltarusijoje.
Lenktyniavimo efektas, dėl kurio centrinėje Europoje 9 dešimtmetyje buvo pradėtos reformos, toliau į rytus jau nebeveikia. Rytų Europos ir Kaukazo valstybės neturi pakankamai motyvacijos ar galimybių priimti ES teisinę bazę, acquis communautaire, ir pakilti vertės grandinėje.
Trečia, tokios valstybės kaip Ukraina – labiau reikalingos kaip pusiausvyros išlaikytojos, o ne organizacijų narės. Žaidžiant pusiausvyros žaidimą tarp Rusijos ir Vakarų, sudaroma galimybė elitui išlikti valdžioje ir išsaugoti oligarchinę ekonomiką.
Tiesą sakant, vietiniai lyderiai – šių laikų Josipai Brozai Titai – negali ar nenori prisijungti prie Europos ar Rusijos. Tačiau tiek Rusija, tiek Vakarai yra suinteresuoti, kad suteiktų šiam pusiausvyros žaidimui užtektinai resursų ir leistų vietiniams vadovams apsiginti nuo priešų bei pateisinti reformų nebuvimą.
Kai kurie yra priverstiniai balansuotojai. Dabartinė Moldovos vyriausybė, Europos integracijos aljansas, galėtų būti labiau pro-europietiška, jei nebūtų mačiusi, kaip Rusija prieš tai pasielgė su pro-vakarietiškomis vyriausybėmis Gruzijoje ir Ukrainoje. Kiti žaidžia šį žaidimą su pasimėgavimu – ironiška, tačiau Baltarusijos prezidentas Aleksandras Lukašenka šiuo atžvilgiu tampa panašus į sektiną regiono pavyzdį.
Auganti kitų galių įtaka regione, tokių kaip Iranas, Turkija ar Kinija, suteikia vietiniams vadovams dar daugiau manevravimo laisvės. A. Lukašenka savo vizito Pekine metu tipiškai neapdairiai pareiškė, kad Kinijos investicijos niekada neturėjo jokių politinių suvaržymų.
Ketvirta, „Pekino susitarimo“ elementai vis plačiau patenka į regioną pro užpakalines duris. Kuomet V. Janukovičiaus Ukraina atsitraukinėja nuo demokratinių reformų, šalies užsienio reikalų ministras Kostiantynas Hryščenko teigė, kad Ukraina turi „išnaudoti geriausias Kinijos patirties savybes“, konkrečiai „galimybę mąstyti ir veikti strategiškai“. Tai, be abejo, daryti yra lengviau tose šalyse, kur vyriausybė nesusiduria su opozicija.
ES ir toliau gali terliotis su savo regiono plėtros „vieno dydžio, tinkančio visiems“ politika. Arba ji gali pasistengti paversti balansuotojus į prisijungiančius į organizaciją.
Yra tikros galimybės pakeisti stimulo struktūra mažose valstybėse kaip Moldova, ypač jei ES sugebės paremti ilgalaikių institucinių pajėgumų kūrimą. Tačiau kitose regiono valstybėse, ES turi pripažinti kiekvieno atskiro balansavimo žaidimo realybę ir veikti tose ribose, kuriose galima paremti ES interesus.
Pirmiausiai, ES turėtų stengtis „finlandizuoti“ Ukrainą, kurios užsienio politika, kaip ir J. Tito, šiuo metu oficialiai yra neprisijungimas. NATO plėtra jau nebėra derybų objektas. V. Janukovičius palinko į Rusijos pusę trumpuoju laikotarpiu, tačiau jau pasiekė tašką, kuriame jam reikės kitų galių pagalbos, kad atsvertų Rusijos įtaką. ES gali pripažinti Ukrainos užsienio politikos suvaržymus, tuo pat metu sutelkdama savo dėmesį ties prisidėjimu prie šalies ekonominės ir socialinės struktūros transformavimo bei demokratijos išlaikymo.
Antroji strategija yra „serbizuoti“ Gruziją. Kaip Serbija ir Kosovas, Gruzija turėtų būti skatinama jei nepamiršti savo sukilėlių provincijas, tai atsisakyti aiškaus likimo politikos, pajungiančios viską šventųjų žemių susigrąžinimui. Taip šalis galėtų laisvai susikoncentruoti ties vidinėmis reformomis.
Galiausiai, ES turėtų bandyti „Frankizuoti“ Baltarusiją. Kaip kad Ispanijoje paskutiniais diktatoriaus valdymo metais, politinis atvirumas yra sunkiai tikėtinas. Tačiau Baltarusijos ekonomikos modelis negali išgyventi prognozuojant, kad šiemet prekybos deficitas viršys 7 mlrd. JAV dolerių arba 14 proc. šalies BVP. Baltarusija negali pasiskolinti tiek, kad padengtų šį deficitą. Kaip generolo Franko valdomoje Ispanijoje, Baltarusijos ekonomika pasikeis greičiau nei pats A. Lukašenka ir taip sukurs pagrindą sparčiam vystymuisi, kuomet jis paliks valdžią.
Andrew Willsonas - Europos užsienio reikalų tarnybos vyresnysis politikos ekspertas ir Londono universiteto Ukrainos studijų lektorius.