Tai vienas svarbiausių organizacinių „Aurum 1006 km“ lenktynių padalinių. Tai vieta, kur dirba žurnalistai, fotografai, operatoriai, kur kuriami ir platinami oficialūs pranešimai, teikiama aktuali informacija ir koordinuojamas ryšys tarp žiniasklaidos ir renginio organizatorių.
Šiemet pirmą kartą „Aurum 1006 km“ spaudos centrui vadovavo ilgametis autosporto komunikacijos profesionalas Justas Lengvinas. Su juo kalbamės apie tai, kokios atsakomybės slepiasi už žodžio „vadovas“, kaip veikia spaudos centras ir dėl kokių priežasčių jis buvo priverstas atimti akreditaciją iš lenktynėse dirbusių medijos atstovų.
Šiemet tapai vieno svarbiausių Baltijos šalių automobilių sporto renginių – „Aurum 1006 km“ – spaudos centro vadovu. Koks buvo tavo asmeninis motyvas imtis šio vaidmens? Ar tai labiau profesinis iššūkis, ar savotiška misija?
– Kai gavau pasiūlymą imtis šių pareigų, iš karto supratau, kad tai labai atsakingas sprendimas ir didelė atsakomybė. Žodis „vadovas“ gal ir skamba gražiai, tačiau po juo slypi didelė atsakomybė. Prieš sutikdamas rimtai apgalvojau, labai stipriai apmąsčiau, ar gebėsiu suvaldyti visus iššūkius ir stresą.
Žinoma, net ir pasakęs, kad imuosi šių pareigų, visą laiką jaučiau jaudulį, bet kartu įvertinau, kad per daugiau nei dešimtmetį autosporte – dažniausiai autosporto komunikacijoje – esu buvęs beveik visose pozicijose: fotografo, komandos media vadovo, rašytojo, organizatoriaus, net lenktynių komentatoriaus. Taip pat puikiai žinau, kaip veikia žiniasklaidos kanalai ir naujienų portalai. Galų gale, asmeniškai pažįstu daugelį tų, kurie valdo šiuos kanalus.
Šis vaidmuo visų pirma, matyt, buvo profesinis iššūkis – tai, visgi, didžiausias šalies automobilių sporto renginys. Kita vertus, visada gera galėti į viską pažiūrėti dar labiau iš vidaus ir, galbūt, vieną kitą detalę pasukti sava linkme. Tos detalės, žinoma, ateis laikui bėgant.
Tiesa, visą savaitgalį dirbau su puikiausia media komanda – žmonėmis, kurie savo pareigas išmano itin gerai. Neperdėsiu sakydamas, kad renginį fotografavo vieni geriausių autosporto fotografų Lietuvoje ir pasaulyje. Žinojimas, kad dirbi kartu su tokiais žmonėmis, kuriuos gali vadinti savais, suteikia beprotiškai gerą jausmą.
Ar perėmei spaudos darbo organizavimo modelį iš ankstesnių metų, ar siekei įdiegti savo požiūrį į tai, kas ir kaip turi būti komunikuojama?
– Juozo Mažeikio prašiau kuo detaliau papasakoti apie darbų eigą ir viską, ką turiu žinoti. Laikiausi jau nusistovėjusios pranešimų platinimo schemos – tai per didelis renginys, kad drįsčiau vos atėjęs įvesti kardinalių pokyčių. Juolab kad ši sistema sėkmingai veikia daugiau nei dvidešimt metų, tad esminių ir greitų permainų tiesiog nereikia.
Žinoma, turiu savų darbo įpročių ir tam tikrų įgūdžių, todėl dalį darbų neišvengiamai dariau savaip. Tačiau pagrindinis tikslas šiemet buvo užtikrinti sklandų pranešimų platinimą pagal anksčiau taikytą modelį ir kartu geriau pažinti šios pozicijos nematomąją pusę – bendravimą su akredituotais žurnalistais, sprendimų priėmimą ir panašiai.
Tuo pačiu visą savaitgalį pildžiau sąrašą dalykų, kuriuos, mano supratimu, būtų galima kitąmet padaryti šiek tiek kitaip – geriau. Apie tai, žinoma, kol kas kalbėti anksti.
Kaip vertini spaudos centro vaidmenį šiuolaikiniame pasaulyje, kur informacijos greitis dažnai svarbesnis? Ar įmanoma suderinti žurnalistinius standartus su operatyvumu?
– Spaudos centro svarba yra dvilypė – vidinė ir išorinė. Lenktynių viduje spaudos centras yra visų čia dirbančių fotografų, operatorių ir žurnalistų darbo vieta bei ramybės oazė. Čia visada yra ledų, kavos, vandens ar kitų skanėstų. Veikia internetas, gausu rozečių įrangai įkrauti, ekranuose nuolat rodoma transliacija ir rezultatai. Čia verda darbas, vyksta daug bendravimo. Taip pat išduodamos liemenės, leidžiančios patekti ten, kur žiūrovai paprastai negali užeiti.
Yra ir išorinis spaudos centro vaidmuo – tai informacijos platinimas bei galimybė portalų žurnalistams susisiekti ir gauti oficialų komentarą lenktynių vardu. Informacijos greitis svarbus, ir žurnalistai, dirbantys vietoje, kartais ją savo atstovaujamose žiniasklaidos priemonėse pateikia greičiau, tačiau daugelis vis tiek laukia oficialių pranešimų.
Be to, lenktynių metu tik spaudos centro vadovas – šiuo atveju aš – turi galimybę gauti tam tikrų situacijų detalų paaiškinimą, pavyzdžiui, iš lenktynių vadovo. Tai gali užtrukti ilgiau, bet informacija bus tikslesnė ir išsamesnė.
Koks buvo sunkiausias momentas šių metų lenktynių savaitgalį? Ar buvo akimirkų, kai norėjosi atsijungti ir tiesiog pabūti žiūrovu?
– Užklupusi liūtis atnešė nemažai iššūkių – nuo buitinių, kai viskas staiga pradėjo plaukti (per kelias minutes lenktynių miestelyje iškrito per 150 mm lietaus, lydimo itin stiprių vėjo gūsių), iki ekstremaliai pasikeitusios lenktynių situacijos.
Reaguoti reikėjo greitai – tiek uždarant spaudos centro palapinės duris, tiek ruošiant pranešimus spaudai. Negaliu pasakyti, kad tai buvo sunkiausias momentas, tiesiog tai buvo įtempta darbinė situacija. Matyt, daugelis metų lenktynių pasaulyje leidžia į viską reaguoti šaltais nervais.
Per visus tuos metus, tiesą sakant, jau nebemoku lenktynėse būti tik žiūrovu – tai mano pasaulis, į kurį pasinėrus pasimiršta buitis, dingsta viskas, kas egzistuoja už trasos ribų. Nebuvo nė akimirkos, kai norėjau pabūti tiesiog žiūrovų. Tiesa, lenktynių dieną radau pusvalandį – apėjau visą renginio teritoriją. Reikėjo šiek tiek pailsėti, bet kartu norėjosi sutikti ir daugiau žmonių. Su kai kuriais gyvai per metus prasilenki tik kartą – ir tas kartas būna būtent „Aurum 1006 km“ metu. Tai – nuostabios akimirkos.
Ar pastebėjai skirtumų tarp to, ko nori žiniasklaida ir ko nori organizatoriai? Ar įmanoma atrasti kompromisą?
– Labai gera dirbti, nes esminių skirtumų iš tiesų nėra. Organizatoriai laikosi aiškios pozicijos – turime komunikuoti situaciją tokią, kokia ji yra, nieko nepagražindami ir neslėpdami. Žinoma, žiniasklaida visuomet mėgaujasi skandalais ar temomis, kurios ne visuomet būna malonios. Tačiau atvirumas iš renginio pusės leidžia užkirsti kelią dviprasmybėms ir interpretacijoms.
Kita vertus, labai vertinu santykius su žurnalistais – esame kolegos, bičiuliai, o dažnu atveju ir draugai. Tai reiškia, kad vertybės sutampa dar gerokai anksčiau, nei prasideda lenktynės.
Kiek žiniasklaidos/medijos atstovų šiemet gavo „Aurum 1006 km“ akreditacijų? Ar buvo tokių „kolegų“, iš kurių norėjosi atimti akreditaciją?
– Iš viso buvo akredituoti net 109 žurnalistai, fotografai ir operatoriai. Deja, nepavyko išvengti ir nemalonių pokalbių. Renginyje kiekvienas gali turėti savo nuomonę, požiūrį ar darbo įpročius, tačiau kai kalba pasisuka apie saugumą – jokių išlygų negali būti.
Šioje srityje man padeda asmeninė patirtis: daugelį metų fotografavau įvairius autosporto renginius skirtingose šalyse, esu rašęs publikacijų apie tai, kaip trasoje turėtų elgtis fotografai. Šia tema neturiu jokios tolerancijos nepamatuotai rizikai – nėra kadro, kuris būtų vertas sveikatos ar gyvybės.
Buvo kolegų, piktybiškai nesilaikiusių saugos reikalavimų, todėl teko atsisveikinti dar nepasibaigus lenktynėms. Autosportas turi būti malonus visiems, ir visi bendruomenės nariai už tai atsakingi vienodai. Vis dėlto turiu pasakyti – didžioji dauguma iš tų 109 čia ir atvyko būtent dėl to.
Darbo buvo daug, bet visada mėgstu sakyti, kad automobiliuose svarbiausi yra žmonės. O per šį savaitgalį jų sutikau tiek daug, jog man tai buvo tikra šventė.
Patiko straipsnis? Užsiprenumeruokite mūsų naujienlaiškį ir gaukite svarbiausias dienos naujienas bei įdomiausius straipsnius kiekvieną darbo dieną 11 val. Tiesiai į Jūsų el. paštą!
