Rašyti komentarą...
Nuoroda nukopijuota
DALINTIS

Lietuvoje moterys koviniame sporte – kol kas visiškai nišinis reikalas. Bendrai mūsų šalyje profesionaliai koviniu sportu užsiema vos dvi moterys, tačiau viena jų – Julija Stoliarenko – jau kaip reikiant garsina Lietuvos vardą pasaulyje. Tiesa, kelias iki aukštumų buvo grįstas ir stipriais užgauliojimais.

Lietuvoje moterys koviniame sporte – kol kas visiškai nišinis reikalas. Bendrai mūsų šalyje profesionaliai koviniu sportu užsiema vos dvi moterys, tačiau viena jų – Julija Stoliarenko – jau kaip reikiant garsina Lietuvos vardą pasaulyje. Tiesa, kelias iki aukštumų buvo grįstas ir stipriais užgauliojimais.

REKLAMA

J. Stoliarenko neseniai tapo prestižinės „Invicta FC“ organizacijos čempione, kai vienoje kruviniausių dvikovų istorijoje laimėjo teisėjų sprendimu. 

Po lietuvės pergalės internete pasipylė daugybė sveikinimų ir nusistebėjimų, iš kur ši mergina turi tiek drąsos ir, žinoma, kovingumo. O pati J. Stoliarenko pripažįsta – kova yra maloniausias dalykas, tačiau tam, kad atsistotum į ringą, reikia savo kailiu patirti itin daug nemalonių dalykų.

„Power Hit Radio“ laidoje „Šok į kelnes“ apsilankiusi sportininkė išsamiame interviu papasakojo, kaip atrodo kovų menų sporto užkulisiai ir atviravo, kad mesti šią veiklą norisi kone kas antrą dieną. Vis dėlto, viską atperka tas jausmas, kurio niekur kitur negausi.

REKLAMA

„Lietuvoje į merginas kovų menuose dar žiūri skeptiškai. Tiesa, tas įvaizdis jau keičiasi. Aš Lietuvoje pirmoji pradėjau kovoti, tai pamenu, kad Vilniuje rengiamuose turnyruose iš pradžių labai negatyviai atsiliepdavo. Rėkdavo iš tribūnų: „Eik į virtuvę“, „Vyrą susirask normalų“ ir taip toliau. Bet dabar viskas labai keičiasi, vis dažniau girdžiu teigiamus atsiliepimus, tikrai sulaukiu ir gerų komentarų“, – pasakojo J. Stoliarenko.

Tai buvo viena kruviniausių kovų istorijoje. Kodėl taip nutiko?

Išskirtinis atvejis. Labai retai pasitaiko. Nelabai prisiminčiau kokią kovą, kad panašiai būtų. Tai buvo titulinė kova, dar prieš kovą buvo paskelbta, kad jei bus laužimai, kraujavimai, tai vis tiek leis ilgiau pakovoti. Kadangi tai yra titulas, didelės prasmės kova buvo, tai vienas iš dalykų. Daug komentarų buvo, kad reikėjo stabdyti kovą po trijų raundų, bet teisėjai nesustabdė. Titulinėse kovose kovoti leidžia daugiau ir rimčiau.

REKLAMA
REKLAMA

Kodėl pasirinkai kovų menus? Neatrodo, kad turėtum daug pykčio savyje...

Buvau gera mokinė, turiu aukštąjį išsilavinimą. Neturiu daug pykčio savyje, nesu iš tų, kur pasirinkau sportą tik dėl to, kad nebuvo kitos išeities. Man patinka tobulėti, patinka kasdien treniruotis. Tiesiog noriu pažiūrėti, kiek toli galiu nueiti (...) esu jautri. Verkiu per filmus, manau, jei per filmą neverki, tai blogas filmas.

Kaip atrodė viso to pradžia?

Pradėjau prieš penkiolika metų pradėjau nuo karate, o iki to griežiau smuiku. Prašiau pati į muzikos mokyklą, bet vėliau supratau, kad meška turbūt ant ausų užlipusi ir nelabai aš turiu klausos. Pas mus namuose tėtis perpiešdavo knygutes apie kovų menus, versdavo net mamą perrašinėti tas knygutes. Grįžtant prie karate, tai mano laiptinėje gyveno karate treneris, tai tėtis išleido į jo rankas.

Ko gero, labiausiai erzina tie rėmai, į kuriuos spraudžiami visi sportininkai?

Gavau tą žmogų, kuris patikėjo, kad aš kažką galiu pasiekti. Treneris Donatas pakeitė mano mąstymą apie profesionalų sportą. Sakydavo, tu smūgiuoji, bet smūgiuoji neteisingai. Liepdavo taisytis. Visada maniau, kad profesionalus sportas yra žala kūnui, su tuo sutinku ir dabar. Mes darome krūvius, kurie yra virš žmogaus galimybių ribų. Bet niekada nemačiau tos gražiosios profesionalaus sporto pusės. Vėliau  supratau, kad tai kur kas daugiau.

REKLAMA
REKLAMA

Ar buvo minčių viską mesti?

Šitos mintys ateina kas antrą dieną per pasiruošimo laikotarpį (juokiasi). Pasiruošimo laikotarpis yra sunkiausia dalis, krūviai nuolat didinami, labai daug spaudimo, tiek psichologinio tiek fizinio. Pati kova yra maloniausia dalis, kai ateini ir parodai savo meną – ką išmokai, ką paruošei. Čia kaip šokėjui – išeini ir parodai savo įgūdžius

Ar rekomenduotum kovų menus, pavyzdžiui, savo dukrai ateityje?

Taip, aš noriu šeimos, noriu vaikų visų pirma. Jei mano vaikai pasirinks, aš jų nespausiu, bet jei pasirinks kovų menus, tai aš palaikysiu, nes viską tą patį esu perėjusi.

Kokių sulauki komentarų internete?

Tiesiogiai niekas man nieko neparašo, jei tai būna kokie komentarai, tai būna po straipsniais. Tiesiogiai kovoti su jais nereikia man, bet kai paliečia kelias temas, būna labai skaudu. Ypač, kai kalba apie tautybę. Niekas nežino mano istorijos. Mano senelį ištrėmė į Sibirą, nuo tų laikų liko Stoliarenko pavardė, nes tuo metu buvo paprasčiau užrašyti. Pavardę norėjau keistis, bet vėliau supratau, kad tai yra mano istorija, todėl reikia ją pasilikti. Meilę Lietuvai aš jaučiu nuo pat vaikystės. Taip, aš gyvenau Visagine, taip, turiu akcentą, taip, mano mama rusė, aš to neslepiu.

REKLAMA
REKLAMA

Daug užgauliojimų dėl tautybės? Kodėl?

Kai iškeliu Lietuvos vėliava, tai nėra, kad aš noriu parodyti save. Tą vėliavą keliu visur, kur būnu. Visada keliu tą pačią – ją padovanojo mano senelė mano tėčiui, prieš trisdešimt metų. Ji vyresnė nei aš.

O tavo tėvai žiūrėjo kovą? Koks tėvų požiūris į tavo veiklą?

Tėtis žiūrėjo, mamai aš neleidžiu. Tėčiui neišeina neleisti, jis žino, kad aš nenoriu, bet jis randa būdų pažiūrėti. Tėvai jau įprato prie mano veiklos. Juokauju, kad kai sužinos, kad baigiu karjerą, mama paruoš stalą kaip per vestuves. Tiesa, pragyventi iš kovinio sporto praktiškai neįmanoma. Tai buvo laikas, kai tėvai padėjo, nes sakė, kad pražudysiu save bandydama ir dirbti ir sportuoti. Tai ir finansinė ir psichologinė pagalba.

Tokiame sporte psichologai turbūt privalomi?

Aš niekada nesikreipiau į psichologus. Treneris juokauja, kad niekas nėra geresnis psichologas, nei pats treneris. Iš savo pusės galiu pasakyti, kad mane veža tik vienas dalykas – aš labai myliu tai, ką darau. Kiekvieną kartą kai būna sunku, bandau prisiminti, kodėl čia esu. O esu iš meilės šiam sportui. Nieko daugiau. Mano karjeroje būdavo momentų, kai dauguma pasiduotų. Bet nepasidaviau, o dabar žinau, kad su bet kuo galiu kovoti.

REKLAMA
REKLAMA

Kas būna tavo galvoje, kai eini į ringą?

Pati kova jokiu būdu nėra eksperimentas, viskas yra paruošta. Atliekame varžovo analizę, studijuojame su treneriu priešininkę. Kai išeini į kovą, tai vienintelės mano mintys yra apie tą planelį, kurį mes paruošėme. Aišku, yra dalis ir improvizacijos, pagal situaciją, tada stengiesi išnaudoti tai teisingai.

 

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
× Pranešti klaidą
SIŲSTI
REKOMENDUOJAME
rekomenduojame
× Pranešti klaidą
SIŲSTI
Į viršų