Jis prisipažino, kad jam labiausiai patinka į varžybas atvykti dieną prieš. „Jau esu matęs nemažai čempionatų, todėl žinau, kad nieko naujo čia nepamatysiu – anksti skristi ir ten blaškytis man nepatinka, - pastebėjo sportininkas. – Į varžybas atkeliavau su nuostata: „atvažiuoji ir mėgaujiesi“. Jaučiuosi labai gerai. Todėl nesijaudinu“.
Vaikystėje - apsisprendimas
Pirmą kartą per kartelę Raivydas peršokti pabandė būdamas trylikos. „Tapau Lietuvos čempionu tarp vaikų. Pamenu, kad peršokau į 165 centimetrų aukštį iškeltą kartelę. Grįžau namo, o tėvai tortų pripirkę jau buvo. Tarsi gimtadienis. Toks dėmesys man patiko. O ką dar reiškia vaikui žodis „čempionas“. Neapsakomas jausmas, - prisiminimais dalinosi lengvaatletis. – Vėliau tapau jaunučių, jaunių, jaunimo, suaugusių čempionu. Tai užkabino“.
Kiek vėliau R. Stanys prisipažino, kad visą gyvenimą jį lydėjo ir noras žaisti krepšinį. „Tačiau atvykdavau į lengvosios atletikos varžybas ir vėl tapdavau čempionu. Pamiršdavau tą norą, - juokėsi lengvaatletis.
Sportinis R. Stanio kelias prasidėjo būtent nuo krepšinio būrelio. „Nuo dešimties lankiau krepšinį. Taip, esu žmogus, kuris krepšinį išmainė į lengvąja atletiką, - juokėsi Raivydas. – Krepšinį tekdavo žaisti su vyresniais, todėl į mane ten niekas nekreipė dėmesio. Mokytojas man pasiūlė išbandyti atletiką. Pamenu, kad iš krepšinio salės pėdindavau tris kilometrus į lengvosios atletikos treniruotes“.
Galutinai į krepšinį vaikinas spjovė tapęs šalies čempionu. „Rokiškyje neturėjome labai idealių sąlygų, lengvosios atletikos treniruotės vykdavo mokyklos krepšinio salėje. Tai ir ten pažaisdavau tą krepšinį. Tiek man to krepšinio ir užteko“, - šypsojosi lengvaatletis.
- Tasai čempiono titulas – tarsi narkotikas?
- Tiesiog vieną kartą tapęs čempionu žinai, kad prasčiau nebegali. Jeigu mane kažkas ir lenkdavo – nesvarbu, ar vyresnis, ar bendraamžis – visada norėjau laimėti. Nes žinojau, koks jausmas yra būti čempionu, todėl kiekvienose varžybose norėdavau jį dar kartą išgyventi. Užsispirdavau ir dažniausiai pavykdavo.
- Ar galėtum papasakoti apie šią čempionišką psichologiją?
- Žinai, Lietuvoje, kai esi „numeris vienas“, viskas yra lengva. Tačiau paskutinėse varžybose man pabandė įgelti. Normatyvą – 220 cm – „ištraukiau“ iš paskutiniųjų. Mano kolega taip pat įvykdė normatyvą. Smagu, pamaniau, kad pagaliau auga pamaina. Atsiranda konkurencija. Anksčiau būdavo, kad visi baigia šokinėti su rezultatu 210 cm, o aš tik pradedu. Likdavau vienas varžybose dalyvauti. Tai yra labai sunku. O nuvažiavęs į užsienį pamatai, kad visi vienodai šokinėja, pasijauti iššokęs iš ritmo. Psichologija? Ji turi būti tvirta, bet tokią ją išlaikyti nėra lengva. Galiu pasakyti, kad susitvarkyti su psichologija darosi lengviau su patirtimi. Tarkime, atvažiuoju dabar į Europos čempionatą ir sutinku tuos pačius sportininkus jau dešimt metų. Visi esame draugai. Jaučiamės tarsi į draugelių šventę suvažiavę pasišokinėti. Nejaučiame tokios įtampos, kuri kutendavo pirmaisiais kartais, kai atvažiuodavome ir matydavome visus savo idealus, sportininkus, į kuriuos stengėmės lygiuotis. Anksčiau kojos linkdavo, vaikščiodavau išbalęs, nes šalia manęs būdavo žvaigždės, kurių karjerą stebėdavau... O dabar čia visi yra lygūs, viskas priklauso nuo to, kaip jautiesi, kokią sportinę formą esi pasiekęs. Į varžybas – kaip į šventę.
- Vasarį atšventei savo trisdešimtmetį – amžius, priverčiantis pasidairyti į praeitį!
- O, rimtai. Jei būtumei nepaklausęs, būčiau ir pamiršęs, kad tokį turėjau. Nesijaučiu, kaip trisdešimtmetis. Atrodo, jaučiuosi lygiai taip pat, kaip būdamas 25-erių. Labai gerai jaučiuosi, motyvacija lygiai tokia pati išlikusi. Jaučiu, kad galiu sportuoti, šokti... Viskas dar prieš akis, dar nemiriau (juokiasi). Mano karjeroje viskas buvo tvarkingai daroma, juk mano tokia rungtis – nuolat „ant bado“. Visą gyvenimą salotos, ryžiai, vištiena. Žinoma, po sezono užvalgau ir lašinių, bet visas mano gyvenimas salotinis, sveikuoliškas Manau, sveika mityba ir griežtas režimas palaiko jaunatviškumą. Tikiu, kad iki Tokijo olimpinių žaidynių ištrauksiu.
- Ar visa dar lieka laiko krepšiniui?
- Per atostogas pažaidžiu ir krepšinį, ir lauko tenisą.
- Nuo trenerio negauni velnių už riziką susitraumuoti?
- Stengiuosi nesidraskyti. Bet smagu ir naudinga. Juk dirba kiti raumenys aikštelėje. Ir mintys prasivalo, nes metai po metų vien tik šokinėju. Nesinori, kad smegenys ir raumenys atbuktų. Juk būna, kad pavargsti nuo rutinos. Privalai pasiilgti savo sporto šakos. Kiekvienas nori pailsėti, nukreipti mintis. O ramiai aš nemoku, dar nėra taip buvę, kad išvažiuočiau ir gulėčiau kur po saule ištiesęs kojas.
- Neretai yda tampa kompiuteriniai žaidimai...
- Turėjau „Xbox‘ą“, tačiau pardaviau, nes pradėjau vėluoti į treniruotes, pamiršdavau pavalgyti (juokiasi). Žaisdavau futbolą, krepšinį, UFC ir boksą – keturi žaidimai, daugiau nieko nereikėdavo. Futbolas – tai tikras prakeiksmas. Bet laiku supratau, kad man reikia atsikratyti „Xbox‘o“, nes išsigandau susigadinti gyvenimą. Sėdėdavau su pulteliu kaip pamišėlis, o jeigu dar nusipirkdavau „Live“ paketą – tai jau praraja. Tiesiog galima užstrigti. Pamenu, kad futbolą žaisdavau už „Barcelona“ arba „Bayern“ komandas, o NBA pasirinkdavau „Lakers“, kol dar joje buvo Kobe Bryantas... Beje, dabar turiu parsisiuntęs „NBA Live“ žaidimą į telefoną. Užrodė man stovykloje kitas sportininkas, kad toks yra. Įsivaizduok, draugė mane kviečia valgyti, o aš jai atšaunu „Tuoj“, nes negaliu eiti – rungtynės nebaigtos. Žiauriai užkabino, sugebu mintimis kažkur pabėgti su šiuo žaidimu.
- O kai turėjai „Xbox‘ą“, žinoma, buvai susikūręs ir krepšininką Raivydą Stanį...
- Buvau.. Ir karts nuo karto pagalvoju, gal reikėtų nusipirkti naują „Xbox‘ą“. Bandau šias mintis vyti kuo toliau, nes žinau, kad istorija kartosis. Geriau kažką naujo sukurti, realaus.
- Suspėjai sudalyvauti Nacionalinės krepšinio lygos dėjimų konkurse...
- Gaila, kad nepavyko laimėti. Jeigu žinočiau visas technikas, galėčiau su tuo kamuoliu daryti, ką tik užsigeisčiau. Stengiausi „eiti ant galingumo“... Suprantu, kad galėjau pasitreniruoti, bet buvau vos tik iš stovyklos sugrįžęs: šeštadienį grįžau, o sekmadienį jau mane pakvietė dėti iš viršaus. To kamuolio rankose jau metus buvau nelaikęs. Pradėjau krauti nuo baudų metimo linijos. O ką aš ten daugiau galėjau? Bet dabar supratau savo klaidas. Stebėjau Karaliaus Mindaugo taurės rungtynes ir dėjimų konkursą. Likau sužavėtas Gedimino Žitlinsko dėjimais. Gerai jis atrodo. Kamuolį visada pasiima ore, nes be kamuolio pašokti yra lengva. Jeigu man kas nors užmestų kamuolį ore, tai atrodytų įspūdingai – mano galva būtų virš krepšinio lanko. Su kamuoliu rankoje yra sunkiau. Na, reikės kada pabandyti kamuolį sugauti ore.
- Raivydai, ar gimtajame Rokiškyje esi žvaigždė?
- Ne. Retai grįžtu. Nesu sužvaigždėjęs, visada pasisveikinu su senais pažįstamais. Pabendrauju. Tačiau dažniausiai ten nuvažiuoju tik tėvų aplankyti. Jei būnu ilgiau, tai pasislepiu sodyboje. Man patinka gamta. Nelendu į miestą. Pabūnu porą dienų ir vėl išvažiuoju į Kauną. Labai apmaudu, kad Rokiškyje jaunimui trūksta veiklos.
- Bet ten krepšinio salėje užaugo tarptautinio lygio sportininkas...
- Taip, surado mane Rokiškyje „nedavalgiusį“, „kūdą“...
- Kelių metų būdamas išvykai į Kauną?
- Šešiolikos. Man pasiūlė sąlygas treniruotis Vilniuje ir Kaune. Pasirinkau Kauną. Vienuoliktoje klasėje jau buvau kaunietis, baigęs mokyklą įstojau į universitetą, čia – bakalauras, magistras, doktorantūros atsisakiau. Žinai, nujaučiu, kad klausi, todėl užbėgsiu įvykiams už akių – savo gyvenimu aš nesigailiu. Nė vienu savo sprendimu.
- Ar gali paaiškinti, ant ko šaukiate, kai nepavyksta įveikti aukščio?
- Ant savęs, turbūt... Kas kaltas, jei nepavyksta? Pats kaltas. Kartelė nugalėjo. Vienintelis mūsų konkurentas yra kartelė. Varžybose nereikia žiūrėti į kitus sportininkus, stebėti, kokį aukštį įveikia jie. Galvoti reikia tik apie save, tik apie tai, kaip įveiksi kartelę. Ji yra pati didžiausia tavo konkurentė. Ne tas bičas, kuris peršoko 240 cm, o būtent kartelė. Įveik tą 240 cm ir turėsi pats rezultatą... Tačiau šis aukštis yra menas. Vajėzau.
- Nesu girdėjęs, kad būtum skundęsis treniruočių sąlygomis Lietuvoje.
- Klausi, ar buvo man kilusi mintis išvažiuoti treniruotis į užsienį? Kažkada pagalvodavau. Bet nėra tos sąlygos pas mus prastos. Esame Lietuvoje – tarp savų. Suprantu, jei būtume krepšininkai, kurie gali pasirašyti milijoninius kontraktus... Bet kuris lengvaatletis net neabejodamas išvažiuotų, jei kas pasiūlytų tokį kontraktą, bet lengvoji atletika nėra krepšinis. Tačiau, jei esi svarbiausių pasaulio varžybų prizininkas, gali gerai gyventi. Bet dėl to reikia labai daug dirbti. Aš nesiskundžiu sąlygomis, nes išvažiuojame į stovyklas, kur treniruojasi sportininkai iš viso pasaulio. Maniežai? Jeigu Airinė (Palšytė – aut past.) dar pašoks virš dviejų metrų, o aš - virš 230 cm, tai gerai būtų, kad kokį čiužinį nupirktų. Nes praktiškai jau ant žemės šokinėjame. Pamenu prieš septynis metus vyko tarptautinės varžybos, kurioms nupirko čiužinį... Visas Kaunas jį iki šiol trypia. Aštunti metai jau tam čiužiniui.
- Ar jau esi susikūręs viziją, ką veiksi... Ateityje?
- Manau, reikės jau šokti į trenerio darbą (juokiasi). Dabar galvoje sukasi vienas projektas. Bandysiu organizuoti stovyklą, pavadinimą jau sugalvojau – „Šuolio akademija“. Manau, kad turiu daug patirties, kuri yra neįkainuojama. Šuolio reikia daugeliui sportininkų. Netgi krepšininkams. Pats prisimenu save: būdamas trylikos svajojau įkrauti į krepšį. Tinklininkai, tenisininkai, futbolininkai – jiems taip pat reikia šuolio. Kiekvienam sportuojančiam galima sukurti individualius sporto planus pagal fiziologinius duomenis. Noriu suteikti atletams sąlygas kuo greičiau pasiekti tai, ko jiems reikia, tegul tas trylikametis įkrauna į „kašį“, tegul nelaukia savo septyniolikto gimtadienio.
- Pamišome pakalbėti apie svarbiausią – kokie yra šio Europos čempionato tikslai?
- Norėčiau pakartoti Lietuvos žiemos uždarų patalpų rekordą – 228 cm. Tai yra mano paties geriausias rezultatą žiemą. Žinoma, visai gerai būtų ir 230 cm, nes tai yra vasaros pasaulio čempionato normatyvas. Ramiai galėčiau ruoštis. Manau, kad dabar turiu visas sąlygas jį įgyvendinti: danga puiki, labai gerai jaučiuosi... Belieka tik žengti į aikštelę.
Lietuvos lengvaatlečių startų Europos čempionate tvarkaraštis:
Kovo 3 d. (penktadienis)
10.45 val. moterų 400 m bėgimas, atrankos etapas (dalyvauja E.Misiūnaitė)
11.50 val. moterų rutulio stūmimas, kvalifikacija (dalyvauja G.Kupstytė ir A.Skujytė)
18.30 val. moterų šuoliai į aukštį, kvalifikacija (dalyvauja A.Palšytė)
18.35 val. moterų rutulio stūmimas, finalas (jei pateks – G.Kupstytė ir A.Skujytė)
18.45 val. moterų 400 m bėgimas, pusfinalis (jei pateks – E.Misiūnaitė)
Kovo 4 d. (šeštadienis)
12.20 val. vyrų šuoliai į aukštį, kvalifikacija (dalyvauja R.Stanys)
17.30 val. moterų šuoliai į aukštį, finalas (jei pateks – A.Palšytė)
20.58 val. moterų 400 m bėgimas, finalas (jei pateks – E.Misiūnaitė)
Kovo 5 d. (sekmadienis)
17.50 val. vyrų šuoliai į aukštį, finalas (jei pateks – R.Stanys)
