Bivakas – vieta, kurią drąsiai galėtume vadinti didžiule stovykla. Būtent čia prasideda ir pasibaigia kiekviena Dakaro ralio diena. Preliminariais duomenimis, kasdien šioje stovykloje vieši maždaug 4000 žmonių. Pradedant nuo lenktynininkų, mechanikų, komandų darbuotojų ir baigiant ralio teisėjais, medicinos personalą ir spaudos atstovus.
Bivakas savotiškai primena kaimą, keliaujantį paskui lenktynes. Taip pat jį lydi maitinimo komanda, kuri užtikrina, kad dalyviai pavalgytų. Šiame „lenktynių kaime“ yra ir šiukšlių surinkimo komanda.
Bivakai paprastai įrengiami oro uostuose ar jo apylinkėse. Tai leidžia ralio organizatoriams, oficialios ralio žiniasklaidos komandos nariams, kitiems asmenims, kurie nelenktyniauja, iš vieno bivako į kitą keliauti sraigtasparniais ar lėktuvais.
Pagalbos automobiliai – transporto priemonės, naudojamos komandas aptarnaujančiam personalui, tokiam, kaip mechanikai ar komandos vadovai. Pagalbos sunkvežimiai naudojami didelių kiekių atsarginių dalių, padangų ir kitų medžiagų gabenimui. Be to, juose taip pat sumontuota tokia įranga, kaip elektros generatoriai bei oro kompresoriai.
Fešfešas (angl. Fesh-fesh) – smėlio dulkės, panašios į miltus. Tokios dulkės lemia, kad per lenktyninių bolidų sukeltus „debesis“ matomumas – beveik nulinis. Be to, jei automobilis pasidengęs vadinamuoju fešfešu sušlampa, toks vandens ir dulkiu mišinys gali patekti į net į mažiausius automobilio tarpelius ir angas, ten sukietėti, o tai gali lemti automobilio gedimus.
Neutralizacijos zona – kelio atkarpa, esanti tarp atskirų greičio ruožo dalių. Neutralizacijos zonų prireikia tais atvejais, kai vieną greičio ruožą tenka padalinti į kelias skirtingas atkarpas. Neutralizacijos zonose laikas, per kurį jas pervažiuoja lenktynių automobiliai, nėra įskaičiuojamas į bendrą greičio ruožo įveikimo laiką, visgi čia užsibūti nevalia. Be to, lenktynininkai čia negali sulaukti techninės pagalbos.
Kelio knyga pateikiama kiekvienam ralio dalyviui. Joje – visa varžybų dienos maršruto informacija kartu su primityvia laukiančio kelio schema. Varžybų dalyviai privalo griežtai laikytis kelio knygoje esančio maršruto, o kadangi joje pateikti tik tikslai, kuriuos reikia pasiekti, ir atstumai iki jų, navigacijos įgūdžiai yra gyvybiškai svarbi dalis Dakaro dalyviams.
SS yra angliškos frazės „Special Stage“ trumpinys, o lietuviškai – tiesiog greičio ruožas. Kiekvieną greičio ruožą lenktynininkai turi įveikti kuo greičiau. Ralio pabaigoje kiekviename greičio ruože praleistas laikas drauge su baudomis susumuojami, tad nugalėtojais tampa tie, kurie važiavo greičiausiai.
CTIS – centrinė padangų slėgio sistema. Ši sistemą naudojama tam, kad būtų galima keisti padangų slėgį transporto priemonei judant. Tokios CTIS sistemos yra įrengtos Dakaro ralyje esančiuose bagiuose, tačiau automobilių klasėje, pavyzdžiui, uždraustos, tad norėdami pakeisti padangų slėgį, šios klasės dalyviai kas kartą privalo išlipti iš automobilio.
Maratoninis greičio ruožas – etapas, trunkantis dvi dienas iš eilės. Per šį etapą draudžiama naudotis pagalbos sunkvežimiais, automobilių negali remontuoti mechanikai. Tokio maratono tikslas yra sumažinti skirtumą tarp turtingų ir privačių komandų, taip pat pavienių ralio dalyvių. Šiaip ar taip, lenktynininkai vis dar gali padėti vieni kitiems, o tai suteikia pranašumą didelių biudžetų ar gamyklinėms komandoms. Norėdami išspręsti šią problemą, ralio organizatoriai 2005 m. pristatė „Supermaratono“ etapą, kuriame automobiliai buvo pradėti statyti į uždaras aikšteles, vos tik lenktynininkai pasiekdavo numatytas stovyklas.
„Parc-Ferme“ – ralio organizatorių įkurtą uždarą lenktynių technikos laikymo aikštelę. Šioje aikštelėje nei lenktynininkams, nei mechanikams neleidžiama liesti transporto priemonių. Čia taip pat gali būti atliekami atsitiktiniai patikrinimai siekiant nustatyti, ar kuris nors lenktynių automobilis nepažeidžia taisyklių.
„Waypoint“ ir „Checkpoint“ – kelio punktai, kuriuos kiekviename greičio ruože turi pasiekti Dakaro dalyviai. Kiekvienas taškas, pažymėtas „Checkpoint“, yra privalomas, mat čia komandos šturmanas teisėjui pateikia kortą, kurioje privalo gauti atžymą. „Waypoint“ taškai sudėlioti taip, kad ralio dalyviai važiuotų jiems nurodytu maršrutu. Kai lenktynių automobilis artėja prie kelio taško, GPS monitorius pradeda rodyti kryptį bei atstumą iki tikslios taško vietos.
Yra dviejų skirtingų tipų taškai: paslėpti ir tokie, kuriais norima užtikrinti dalyvių saugumą. Paslėpto taško atveju GPS įsijungia tada, kai ekipažas nuo šio taško yra 800 metrų atstumu, o taškas užfiksuojamas, kai pro jį pravažiuojama 200 metrų atstumu. „Saugumo“ kelio taško atveju, GPS paleidžiamas iki jo likus 3 km, o užfiksuojamas tada, kai pro jį pravažiuojama 90 metrų atstumu. Varžybų dalyviai privalo surinkti visus taškus, kurių per dieną paprastai būna keliasdešimt, o už nesurastus taškus taikomos laiko baudos.
