Kai vien talento negana: talentingų krepšininkų nuopuoliai ir ugdymo klaidos

Lietuvoje talentingi krepšininkai jau nuo mažų dienų stebimi pro padidinamąjį stiklą. Dažnai dar jauname amžiuje jiems jau klijuojamos būsimų lyderių etiketės, jie vadinami „naujaisiais Jasikevičiais ar Valančiūnais“. Bet kaip atlaikyti tokį spaudimą?

Tv3.lt projekte „Kita karta“ pristatėme būrį talentingų įvairaus amžiaus krepšininkų ir reitingo lyderius. Nepaisant savo akivaizdžių talentų ir didelio potencialo, liko nepaminėta ir kita ne ką mažiau svarbi pusė – psichologija.

Su treneriu Antanu Sireika kalbėjomes apie  gynėjų trūkumą tarp talentingiausių Lietuvos jaunųjų krepšininkų, o kaip psichologinio pasiruošimo stoka?

Apie tai Lietuvoje kalbama vis garsiau, bet dar reikia laiko, kad tai taptų norma. Ypač kalbant apie jaunuosius krepšininkus.

Ne paslaptis, kad nemokėjimas dirbti su savimi ir įsiklausyti į save gali reikšti ir neišpildytus karjeros lūkesčius. Lietuvos krepšinio padangėje taip pat yra pavyzdžių, kurie rodo, kad talentingi krepšininkai, nepaisant savo sugebėjimų aikštėje, dėl įvairių nutikimų už jos ribų taip ir stovėjo vietoje.

Štai labai talentingos 1992-ųjų metų gimimo kartos atstovas Dovydas Redikas savo potencialo taip ir neišpildė. Jis puikiai žaidė jaunimo rinktinėse, buvo vienas lyderių.

Vėliau tris sezonus atstovavo tuometiniam Vilniaus „Lietuvos Rytui“, šiek tiek paragavo legionieriaus duonos, bet pastaruoju metu klimpsta į skandalų liūną.

Itin talentingu laikytas 2012 metų pasaulio jaunimo čempionas pastaruoju metu varsto teismo duris dėl jam inkriminuojamos vagystės iš buvusios gyvenimo draugės. 

Prieš penketą metų 28 metų krepšininkas buvo sulaukęs LKL diskvalifikacijos dė įtarimų laužant sąžiningo žaidimo principus. Jo elgesiu ir disciplinos nebuvimu nebuvo patenkinti ir treneriai.

REKLAMA

Kiti gi krepšininkai išvengia skandalų už aikštės ribų, bet vietoje jiems prognozuotos puikios karjeros žaidžia gana neaukšto lygio komandose ar nevengia daug klajonių, neapsistodami viename klube ilgiau. Daug buvo kalbėta apie Vytenį Čižauską.

Tos pačios 1992 m. vaikinų kartos narys buvo laikomas būsimu gal net pagrindiniu rinktinės įžaidėju.

Tačiau žalgiriečio karjera nesusiklostė. Kauno pagrindinėje komandoje jam įsitvirtinti nepavyko, o paskui buvo klajonės Latvijoje, Estijoje, Lenkijoje. Praktiškai visur praleista tik po sezoną, o šiemet krepšininkas sugrįžo į Lietuvą ir atstovauja Alytaus „Dzūkijai“.

O, pavyzdžiui, Roko Giedraičio karjera susiklostė atvirkščiai. Dabar Vitorijos „Baskonia“ klube žibantis gynėjas jaunimo rinktinėse rinko vos po kelis taškus ir buvo toli gražu ne pats svarbiausias ir dažniausiai apkalbamas žaidėjas.

Tačiau paskui R. Giedraičio karjeros kreivė šovė į viršų. Po kelių metų tuometiniame Vilniaus „Lietuvos Ryte“ sekė karjera Berlyno ALBA gretose, o praėjusių metų vasarą jis persikėlė į Ispaniją.

Štai Nacionalinė krepšinio lyga (NBA) atvystantiems žaidėjams rengia kursus. Tai ypač aktualu vaikinams, kurie lygos duris praveria būdami 18 ar 19 metų.

Kursuose mokoma, kaip susitvarkysi su spaudimu, gaunamu dėmesiu, nepakliūtį į spąstus žmonių, kurie norėtų pasinaudoti. Paliečiama, žinoma, ir finansinė pusė, kadangi dideli pinigai irgi gali turėti reikšmės.

Vieni žaidėjai nueina klystkeliais, kiti gi galbūt nevisiškai išpildo savo potencialą. Kodėl? Kokios priežastys tai lemia? Kaip reikėtų komunikuoti ir kalbėtis su jaunu krepšininku, kuris ne tik dar tik formuojasi kaip žaidėjas, tačiau ir kaip asmenybė.

Apie tai portalas tv3.lt kalbėjosi su sporto psichologu Andriumi Liachovičiumi.

Kaip, visų pirma, jaunam sportininkui pačiam reikėtų susitvarkyti su gaunamu dėmesiu. Jei jis rodo didelį potencialą dažniausiai ir apie jį kalbama, jam jau klijuojamos etiketės, kaip būsimo aukšto lygio žaidėjo. Jei vaikinui ar merginai vos 16 ar 17 metų, kaip susitvarkyti su spaudimu?

REKLAMA

Problema ta, kad daugeliui krepšininkų atrodo, kad jei jie pasieks aukštesnį lygį tokie dalykai automatiškai išsispręs. Kad jiems bus lengviau, turės daugiau patirties. Bet kuo aukščiau kyli, tuo ir spaudimas didėja. Ir čia derėtų suprasti, kad kuo aukšiau kyli tuo ir pastangų reikia įdėti daugiau.

Tada pasirodo, ar buvo psichologinis pasiruošimas nuo mažų dienų, ar jo trūksta. Juk būna, kai susiduri su problema, tada supranti, kad neturi įgūdžių su tuo tvarkytis. Egzistuoja fizninis, taktinis, bet ne psichologinis pasiruošimas. Tad didžiausia bėda yra, kad jaunieji sportininkai mano, kad toliau natūraliai bus lengviau, o gal ateis su patirtimi. Bet ne viskas taip paprasta. 

Didėja spaudimas, aplinkinių dėmesys, į tave žiūrima, o tu tik paskui supranti, kad nelabai moki su tuo elgtis. Tad svarbu turėti pagrindus nuo mažų dienų.

Dažnas treneris atkreipia dėmesį, kad kai kurie vaikai natūraliai moka sutelkti dėmesį, susitelkti ties užduotimi, kitiems gi tas sekasi sunkiau. Kodėl?

Vėlgi, tai yra panašus aspektas. Reikia tą lavinti. Kai žmogus susiduria su pagundomis jam atrodo, kad laikui bėgant tai dings, ypač kai pasieks tam tikrą gyvenimo etapą. Bet ne visada taip nutinka. Treneriai ruošia talentingus žaidėjus, bet nevisiškai ruošiama, o kas nutiks, kai jis iš tikrųjų pradės rodyti savo potencialą.

Nes visai kitas darbas yra su galva. Štai NBA turi kursus lygos naujokams, kuriose mokoma, ką daryti su užklupusia šlove, pinigais ar dėmesiu. Tie pokalbiai su psichologais yra labai naudingi. To pas mus nėra ir trūksta. Tad talentingi vaikai dažnai ir perdega. Tad matome pavyzdžių, kad savo amžiuje vaikai talentingi, bet paskui jie tarsi dingsta.

Jie tarsi ieško, bet negali tvirtais jaustis. Dažna mintis ta, kad yra talentas, o kiti dalykai šalia to atsiras savaime be lavinimo.

Ką iš trenerio pusės derėtų padaryti ir ko nedaryti, kai treniruoji jaunus sportininkus, kad ne tik pavyktų lavinti jo talentą, bet ir psichologinį pasiruošimą?

REKLAMA

Na, jų darbas yra rengti treniruotis, lavinti krepšinio suvokimą. Dėl psichologinių aspektų visada geriau kreiptis pas šios srities profesionalą. Bet treneriai irgi kartais daro per daug klaidų. Nėra geras pasakymas sportininkui, kad tu ateityje galėsi uždirbti labai daug pinigų. Motyvacija materialiais dalykais nėra gerai.

Čia vėlgi tas mąstymas, kad viskas ateis natūraliai, bet šalia to nedarysime nieko. Ypač kalbant apie psichologinio pasiruošimo lavinimą. Kuo aukščiau kylame, tuo spaudimas didesnis. 

Dažnas klaidingas pasakymas, kad reikėtų sportininkams išmokti žaisti su stipresniais ar vyresniais. Sakyčiau, atvirkščiai. Nes yra naudinga išmokti, kaip tu elgiesi rungtyniaudamas prieš silpnesnius, kaip tu susitvarkai su savimi, su dėmesiu ir spaudimu. Į lyderio, pranašesnio žaidėjo vaidmenį. Kaip tu į tai reaguoji.

Teko kalbinti jaunuolio mamą. Vaikinas yra Tv3.lt projekto „Kita karta“ 16-mečių reitingo nugalėtojas Mantas Kočanas. Krepšininko mama minėjo, kad jų namuose stengiamasi peržengus namų slenkstį susitelkti į mokslus ar komunikaciją tarp šeimos narių. Namų slenkstis tarsi barjeras, kur stengiamasi atsiriboti nuo sporto. Tai teisingas žingsnis?

Visada yra geras žingsnis, kai tam tikrose situacijoje nekalbame apie darbą. Tai galioja ne tik sportininkams. Tarsi kuriama zona, kur egzistuoja kiti dalykai, poilsis. Nes kai sumaišome, atsinešame tas emocijas, tai nėra gerai. Kitas klausimas, kiek tai pavyksta, bet pati idėja tikrai sveikintina.

Kiek dėmesio į sporto psichologiją kreipia jau labiau patyrę sportininkai ir dar galbūt nė pilnamystės nesulaukę talentai?

Iš dalies taip, bet ateina vis daugiau ir jaunų sportininkų. Jie supranta to naudą. Džiugu, kad JAV į tai akreipiamas dėmesys, bet reikėtų ir mums. Dažnai mes viska įpiname į vieną bloką, bet reikėtų išskirti. Kad treneriai, aplinkiniai, patys atletai suprastų, kas yra sporto psichologija.

REKLAMA

Treneriai apie fizinius ar taktinius dalykus žino natūraliai, juos to mokė. O psichologiniams dalykams dėmesio per mažai. Svarbiausia reikia žinoti, kas tai yra, kokie planai, ko mes siekiame. Čia ir iškyla bėda, kad apie tai kalbama per mažai, todėl ir egzistuoja stigmos mūsų šalyje. 

Ar skiriasi pati darbo metodika, kai dirbi, pavyzdžiui, su 16-mečiu ar 28 metų jau profesionaliu sportininku?

Yra šioks toks skirtumas. Jei nuo pat mažens ruoši tik taktinį, fizinį pasiruošimą, bet ne psichologinį, tai gali būti bėdų. Niuansas tas, kad dažnai prieiname prie situacijos, kai negali visko išpildyti, nes neturi tam tikro pasiruošimo. Jei spaudimas didėja, dėmėsys irgi, o kas tada? Kaip man elgtis?

Skirtumas tik tas, kad visi sportininkai, net nepriklausomai nuo amžiaus, patirtį kaupia nevienodai. Vieni mokosi iš pralamėjimų, analizuoja juos, kiti gi pamiršta ir juda toliau, nesimoko iš to. Bet tai klaida, nes neugdome įgūdžių, nelaviname savęs. Vengimas nėra patirtis.

Jaunas sportininkas gyena labai aktyvų gyvenimą. Šalia sporto yra ir mokslai, ir jaunystė, ir tam tikros pagundos. Norisi susitelkti ties tuo, bet daryti ir įprastus dalykus su bendraamžiais. Yra požymiai, kurie leidžia matyti, kad jaunuolis tiesiog perdegė ir jam jau reikia pagalbos?

Taip. Perdegimo požymių yra nemažai. Vienas tokių gali būti miego sutrikimai, apatija, tai, kas anksčiau teikė džiaugsmą, dabar nebeteikia. Dažnai ir treneriams sakome, kad padėtų net toks paprastas dalykas kaip vaikščiojimas į kitą salę.

Tai mažas niuansas, bet aplinkos bent jau laikinas pakeitimas padeda. Dažnai jei matome tuos pačius mums tai pabosta, atsiranda apatija. Žmogui svarbu keisti aplinką. Netgi mūsų olimpiečiai dažnai keičia vietas, o pavyzdžiui grįžę į Lietuvą su mielu noru eina į salę, nors ji gal nėra geriausia, bet tai kita vieta, pakeitimas.

Tas aplinkos pakeitimas gali būti ir kitas bėgimo maršrutas, ar šiek tiek kitokie treniruočių pratimai. Bet tos naujovės bet kurio amžiaus sportininkui padeda.


Rašyti komentarą...
SKAITYTI KOMENTARUS (0)
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
×

Pranešti klaidą

SIŲSTI
REKOMENDUOJAME
×

Pranešti klaidą

SIŲSTI
Į viršų