Kad įgyvendintų vieną didžiausių savo gyvenimo svajonių – atstovavimą savo šaliai vasaros olimpinėse žaidynėse – šilališkiui teko nueiti nelengvą ir vingiuotą šešerių metų kelią, o Lietuvos 3X3 rinktinės marškinėlius jis vilkėjo ir nesėkme Lietuvai pasibaigusioje olimpinėje atrankoje Austrijoje 2020 metų pavasarį.
Tuomet bilietą iš mūsiškių į Tokijo olimpines žaidynes ketvirtfinalyje nugvelbė Latvija, kuriai Dainiaus Novicko auklėtiniai nusileido po itin įtemptos kovos 21:18.
Kaip paaiškėjo vėliau, lietuvius eliminavę latviai tapo Tokijo olimpinių žaidynių čempionais, o „braliukų“ latvių pavyzdys tapo įkvėpimu ir A. Pukeliui, kuris visą tą laiką buvo įsitikinęs, kad sunkiai dirbant vieną dieną sėkmė aplankys ir jo reprezentuojamą Lietuvos komandą.
𝙋𝙖𝙨𝙞𝙢𝙖𝙩𝙤𝙢 𝙋𝙖𝙧𝙮𝙯̌𝙞𝙪𝙟 🇱🇹
— FIBA3x3 (@FIBA3x3) May 20, 2024
See how the Lithuanian delegation reacted to their Olympic ticket #3x3OQT pic.twitter.com/3NJfmBNMhf
Debrecene savo trisdešimtą gimtadienį atšventęs krepšininkas portalui tv3.lt papasakojo, kad šios Lietuvos 3X3 rinktinės pergalės nebūtų be itin profesionalaus Lietuvos krepšinio federacijos ir 3X3 asociacijos požiūrio ir bendro darbo.
Rinktinei atstovavusiems krepšininkams buvo sudarytos geros finansinės sąlygos ruoštis tik olimpinių žaidynių atrankai, tad jau sausį A. Pukelis ir kiti rinktinės kandidatai ėmė nutraukinėti sutartis su savo atstovaujamais klubais.
Tokiu būdu vienu naudingiausių „7bet-NKL“ pirmenybių žaidėjų sezono viduryje buvęs A. Pukelis paliko Marijampolės „Sūduva-Mantinga“ ekipą ir ėmė intensyviai ruoštis svarbiausioms jo gyvenime 3X3 kovoms.
„Teko paaukoti tą klubinį sezoną ir Marijampolei ačiū už tai, kad pavyko sunkiais derybų keliais rasti tą sprendimą. Aišku, nukentėjo jų sezonas, bet mes neišėjome pas kažkokių konkurentų. Federacija padėjo labai daug tuo klausimu, kad finansiškai nenukentėtume. Ruošiantis Tokijo žaidynėms nebuvo dar viskas taip gerai išpildyta tame pasiruošime, ką mes dabar palyginus turėjome nuo vasario 1 d. Viskas buvo sudėliota, viskuo buvo rūpinamasi, tad tai, ką padarė tiek federacija, tiek 3X3 asociacija ir visi tie žmonės, kurie dirbo, yra fantastika“, – sakė A. Pukelis.
Bilietą į Paryžių Debrecene kartu su A. Pukeliu iškovojo Evaldas Džiaugys, Gintautas Matulis ir Šarūnas Vingelis.
Marijus Užupis ir Darius Tarvydas šiuo metu gydosi traumas ir taip pat turės galimybę pakovoti dėl savo vietos olimpiniame ketvertuke, tad nė vienas iš 3X3 rinktinės šešetuke esančių narių šiuo metu nėra tikras dėl žaidimo Paryžiaus žaidynėse.
„Faktas, kad tai verčia pasitempti. Kiekviena treniruotė, į kurią tu ateini, negali virti tiesiog savo sultyse, o turi maksimaliai stengtis ir dirbti, nes kitos išeities nėra. O ta maksimali koncentracija ir darbas šiai dienai jau davė tą rezultatą. Taip pat nuo traumų nėra apsaugotas nė vienas, eisime diena iš dienos ir žiūrėsime, kaip viskas bus. Bet kiekvienam motyvacijos, darbo, noro tikrai netrūksta, – teigė vidurio puolėjas, kuris sykį jau buvo atkabintas iš 3X3 rinktinės, kuri iškovojo sidabrą pasaulio čempionate Antverpene. – Su kiekvienu tuo sprendimu, kai tavęs kažkas nepaima, tau gyvenimas nesustoja. Tu toliau darai, dirbi, treniruojiesi, važiuoji į turnyrus. Nėra tam laiko, kad pradėtum panikuoti“.
– Aurelijau, kokios emocijos užplūdo po paskutinio taiklaus Evaldo Džiaugio metimo, atvėrusio Lietuvai vartus į išsvajotą olimpinį 3x3 ringą?
– Kai Evaldas išmetė tą paskutinį tritaškį, aš buvau ant suoliuko. Bet kai kamuolys atsimušė į tą vidinę lanko dalį, o paskui į lentą, tai net pats pakilau nuo suolo ir realiai pradėjau bėgti link fanų tribūnos, paskui iškart grįžau pas komandą. Aišku, tas momentas įspūdingas ir net sunku apsakyti šį jausmą žodžiais. Tikrai įspūdingas džiaugsmas užplūdo.
– Įgyvendinai paskutinius šešerius metus puoselėtą svajonę patekti į olimpines žaidynes. Jei visa ta kelionė būtų tarsi kopimas į aukštą statų kalną, tai ar per tuos šešerius metus buvo momentų, kai atrodė, kad ne kylate į viršų, bet leidžiatės žemyn arba stovite vietoje?
– Kai laimi atrodo, kad viskas yra gerai, kai pralaimi, atrodo, kad kitos komandos, šalys ar žaidėjai geresni, bet tada vėl nuvažiuoji į kokį kitą turnyrą, tu vėl laimi ir tiesiog supranti, kad šiame sporte kaip diena, taip naujiena ir vis kažkas kitas gai laimėti. Visumoje buvo ir tų džiugių akimirkų ir liūdnų bei nuosmukių, tai galima sakyti, kad visa ši kelionė tai amerikietiški kalneliai. Išlaikyti stabilumą, balansą yra sunku ir gal tai ateina su didesne patirtimi, bet šiai dienai manau, kad visas tas Lietuvos 3X3 krepšinis yra aukštame lygyje tikrai.
– Aukštam žmogui 3X3 krepšinyje keliami vis aukštesni standartai, nes neužtenka vien dominuoti po krepšiais, žaidimas didžiąją dalimi yra paremtas tritaškiais metimais. Kas tau šiame sporte kelia daugiausiai iššūkių?
– Sunkiausias dalykas yra gynyba, nes gynybos negali ištreniruoti, ginantis viską lemia tiesiog didelis noras ir kaip tu arsi aikštėje. Tai tenka daugiau dirbti su kojomis, kad pagauti varžovų mažesnius žaidėjus. Aišku, tas didelis kūnas duoda tau pliusų po krepšiu, krepšys yra arčiau, bet visose aikštelės vietose geras nebūsi, tai arčiau krepšio yra lengviau, ant tritaškio spėti su kitų rinktinių mažais žaidėjais yra sunkiau. Taip pat tas FIBA 3X3 krepšinis keičiasi su metais, norima, kad būtų didesni greičiai, žaidimas būtų aktyvesnis, nes anksčiau buvo, kad gali nugara į krepšį žaisti 5 sekundes, o dabar mažina tą laką ir liko tik 3 sekundės. Aišku, tada tenka ir man tritaškius išsitraukti iš kišenės, nes turi kažką pasiūlyti. Keičiasi taisyklės ir pats kažkaip stengiesi prisitaikyti, nes negali likti toje pačioje vietoje šiame sporte.
– 3X3 krepšinyje taip pat turi būti tarsi gladiatorius, nes kova veja kovą, turnyras turnyrą, kiek tau vis dar teikia pasitenkinimo toks intensyvus ritmas, nes ir klubinio 5X5 krepšinio neužleidi?
– Prasideda klubinis krepšinis, tada atrodo pasiilgsti to 3X3, po to atvirkščiai. Šiai dienai, kai tokios emocijos, kai patekome į olimpiadą, tai čia tos motyvacijos yra per akis ir apie kažkokią pabaigą dar net nesinorėtų galvoti. Vėl papildoma motyvacija atrodo atsiranda, rytoj vėl šeštą ryto išskrendame į Kiniją, kur turime Challenger turnyrą savaitgalį. Dieną dvi pasidžiaugi, bet džiaugtis visą laiką negali, todėl tenka vėl dėtis kuprinę ir eiti pirmyn.
– Grįžęs į Lietuvą rinktinės treneris Dainius Novickas minėjo, kad lemiamas veiksnys į jūsų sėkmę buvo ir pagerėjusi komandos psichologija. Ar būdamas 3X3 rinktinės žaidėju patiri panašų spaudimą, kokį patiria 5x5 rinktinės žaidėjai?
– Faktas, kad yra tas spaudimas iš šono ir tų komentarų piktų stengiamės neskaityti, nes atrodo, kad kai tu laimi visi džiaugiasi, bet kai pralaimi, visi stengiasi sumaišyti su žemėmis. Čia yra toks lietuvių mentalitetas ir bruožas. Kai Ucunomijoje pralaimėjome pirmą atranką, tai kol laimėjome viskas buvo gerai, bet kai pralaimėjome, prasidėjo pamazgų pilimai ir tu stengiesi nuo tų negatyvių minčių atsiriboti. Visumoje tie psichologiniai dalykai kažkiek įtakoja, bet kai išaušta rungtynių rytas, tų visą laiką tą jauduliuką kirbantį jauti, bet nemanau, kad jis tau gali pakenkti iš blogosios pusės, nes tai duoda tau maksimalią koncentraciją ir susikaupimą. Taip pat turiu savo rutiną rungtynių dieną, ką reikia pasidaryti, kas nuima jaudulį.
– Įveikėte Lenkijos rinktinę, kuri sudaryta iš 5X5 krepšinio žvaigždių. Jų 215 cm vidurio puolėjas Adrianas Boguckis yra žaidęs Lenkijos rinktinėje, o Michailas Sokolovskis joje vis dar žaidžia ir yra vienas lyderių. Šis krepšininkas Europos čempionato atrankoje įmetė į Lietuvos rinktinės krepšį net 26 taškus. Kiek tai suteikė papildomo džiaugsmo, kad įveikėte tokią iš garsių pavardžių sudarytą trijulių komandą?
– Į tą trijulių krepšinį ateina vis daugiau profesionalų iš to tradicinio krepšinio, bet tai nėra tas krepšinis, kur jis gali dominuoti ir šitame krepšinyje tos jėgos išsilygina. Momentais galbūt tie jo sprendimai yra kitokie, bet tikrai susilygina jėgos ir neišskirčiau jo kaip tokiu, kuris buvo kažkas vau. Jei nežinočiau, kad tiek Lietuvai buvo įmetęs, tai net nepasakyčiau, kad jis čia kažkokia žvaigždė. Čiupome juos nuo pat pradžių ir manau, kad tas mūsų kelias į pergalę prasidėjo jau nuo apšilimo. Fanai visi buvo mūsų prie aikštelės, o tie lenkai apšilinėjo kamputyje vieni. Su fanų palaikymu visas šis kelias ir pasiektas.
– Kaip apskritai atrodo viena įprasta tavo treniruočių diena nuo tada, kai pradėjai ruoštis olimpinei atrankai?
– Stengiuosi keltis anksčiau, kad prieš treniruotę būti jau truputį žvalesniam. Gal seniau būdavo taip, kad iš lovos išlipi ir tiesiai į treniruotę. Dabar atsikeli aštuntą ar pusė aštuonių, treniruotės būna dešimtą. Nueiname į treniruoklių salę, kartais dubliuojasi, būna ir metimai ir štanginė kartu, nes fizinis pasirengimas šiame sporte ypatingai svarbus. Po metimų būna pietūs, tada poilsis kelios valandos, o tada vakarinė treniruotė, kurioje vėl metimai, taktikos, žaidimai. Kai prasideda turnyrai, tada atsiranda ir video peržiūros. Vėliau po vakarinės treniruotės vakarienė, grįžti namo įsijungti televizorių, paguli ir viskas. Taip ir sukiesi nuo vasario 1 d. iki pat dabar.
– Šiame sporte sunku išskirti komandas favorites, tačiau jau aiškios visos aštuonios rinktinės, kurios žais olimpinėse žaidynėse. Ar yra komandų, kurios jums yra neparankios?
– Jeigu nesame prieš juos laimėję, tai manau, kad Serbija. Pralaimėjome pernai Europos čempionate prieš juos finale, seniau irgi esame pralaimėję prieš juos finale, tai jie prieš mus finaluose būdavo stipresni. Jeigu žiūrint iš klubinio krepšinio, tai Majamis, nes tai yra ta pati amerikiečių komanda, tokiu pačiu pagrindu sudaryta su savo buvusia NBA žvaigžde Jimmeriu Fredettu, kuris atrodo įspūdingai šiame krepšinyje. Nyderlandai turi labai pajėgų žaidėją Worthy De Jongą, bet mes jį žinome kaip atakuoti. Sakyčiau Serbija, JAV turi tų pliusų daugiausiai prieš mus, bet mes ir turime pliusų prieš juos. Tai reikia tiesiog atlikti gerą skautingą, žaisti ir viskas.
– Prieš J. Fredette'ą jau daug tekę žaisti?
– Jau daug kartų teko susidurti ir kaip sakoma daug tritaškių iš jo išsiimti (juokiasi, – red. past.). Žaidėme prieš Majamį ir Opener turnyre balandį, pas mus Majamis buvo grupėje. Mūsų planas kažkaip nepavyko ir realiai žaidėme taip, kaip neturėjome žaisti. Su Majamiu daug tekę susidurti ir bijau pameluoti, bet kiek pamenu nesame prieš juos laimėję.
– Ar teisėjai šiame sporte labiau „pasaugo“ tas žvaigždes, ar pastebi nevienodų švilpukų?
– Yra mylimų teisėjų žaidėjų ir matosi tas akivaizdžiai. Nes būna momentų kai statai užtvarą ir gaunu puolime kokią baudą, o kitą kartą tu pamatai, kad koks serbas stato užtvarą ir tu net nesuvoki, kaip gali nešvilpti tokios baudos. Aišku, į teisėjus reikėtų mažiausiai kreipti dėmesį, nes labai išbalansuoja tai ir kaip sakau, tas 3X3 teisėjo švilpukas turi žiauriai didelę kainą ir teisėjas turi labai didelę įtaką rungtynių baigčiai. Reikia stengtis taip laimėti iškart, kad teisėjo švilpukas negalėtų nieko įtakoti ir galėtum savo pelnytais taškais laimėti be teisėjo.
– Debrecene atšventei ir savo 30-tą gimtadienį, o Vengrijoje su tavimi buvo ir palaikė tavo žmona Monika. Kiek svarbus tau šeimos palaikymas ir kiek prie šios svajonės įgyvendinimo prisidėjo Monika?
– Motyvacijos man niekad netrūksta, bet dar atvažiavo žmona ir jai čia buvo pirmas turnyras. Man susidėjo viskas idealiai ant šito savaitgalio – trisdešimtmetis ir žmona atvažiavo dar. Jai realiai tenka dažniau vienai gyventi, nei su manimi. Tai kaip aš sakau, daugiau laiko praleidžiu su komandos draugais, negu su žmona namuose, nes grįžti, išsikrauni kuprinę, o kitą dieną vėl ją susikrauni ir vėl išvažiuoji. Tas supratingumas, palaikymas ir duoda tą didžiausią motyvaciją stengtis. Ačiū jai už tai.
– Kiek daug sulaukei asmeninių žinučių po šio laimėjimo ir ar tau smagus toks aplinkos palaikymas?
– Plūdo viskas į socialinius tinklus ir tada supranti, ant kiek tave visi palaiko, kiek visi stebi tą dalyką. Tikai smagus jausmas, atvažiavo dar iš Lietuvos papildomas autobusas, aikštelėje girdėjome skanduojant Lietuvos vardą garsiai. Buvo nuostabus jausmas.
