Nepaaiškinami pilvo skausmai, astma, dažnai pasikartojanti angina... Psichoanalitikas Willy Barral įsitikinęs, kad šiais simptomais vaikas išreiškia tai, ką buvusios jo šeimos kartos ignoravo.
Willy Barral - psichoanalitikas, Francoise Dolto (1908-1988; pediatrė, psichoanalizės klasikė) mokinys. Savo darbe taikė Jungo analizę; keleto populiarių knygų autorius. Nuo 1970 m. dirba su vaikais autistais.
Jūs tvirtinate, kad psichosomatiniai vaikų negalavimai kalba apie neišspręstas jų tėvų problemas - tik ne žodžiais, o ligos simptomais. Kaip atskirti šiuos simptomus nuo įprastų ligų?
Bet kuri liga - tai skausmas, kančia, kuri neranda išėjimo žodžiais ir reikalauja gydymo. Būtent todėl aš nelinkęs klasifikuoti ligų, skirstyti jų į tam tikras grupes. Kūnas ir dvasia yra vienis. Kūnas mąsto, kalba ir nori, o dvasia gyvena kūne. Todėl kūno gydymo negalima atriboti nuo dvasios gydymo.
Psichosomatiniai sutrikimai neišgydomi klasikinėmis medikamentinėmis priemonėmis, bet tai nėra įsivaizduojamos ligos. Jos visiškai realios. Išreikšdamos tą kančią, kuri neranda kitų būdų pranešti apie save, tos ligos atskleidžia istoriją, kuri dėl tam tikrų priežasčių liko nepapasakota.
Kai vaikas serga chroniškomis ligomis, kurios nereaguoja į jokį gydymą, reikia bandyti įminti simptomų reikšmę.
Deja, daugelis suaugusiųjų nežiūri į vaiką rimtai ir netgi nesistengia įsiklausyti į tai, ką sako jo kūnas pilvo diegliais ir galvos skausmais.
Kaip vaikas užfiksuoja ir įsidėmi savo kūne tai, ko nepasakė jo tėvai?
Garsi vaikų psichoanalitikė Francoise Dolto į vaiką žiūrėjo kaip į asmenybę su savo porekiais. Ji tvirtino, kad nuo pat pradėjimo vaikai jaučia norą bendrauti su žmonėmis. Šis poreikis akivaizdžiai pasireiškia tik kai vaikas įvaldo kalbą, bet jis gyvena jo kūne nuo pat gimimo. Odos, jutimo organais vaikas nesąmoningai pagauna ir įsidėmi psichinę savo tėvų istoriją. Taip jis „įsikūnija“ šeimos istorijoje.
Dolto šito neišgalvojo. Ji tai stebėjo. Savo piešiniuose vaikai papasakojo tai, ko nežinojo jų tėvai, bet ką vėliau patvirtino močiutės ir seneliai.
Naujagimis kalba pasitelkdamas savo penkis pojūčius, bet tėvams sunku suprasti, ką jis nori jiems perduoti. Juk tėvams įprasta bendrauti vartojant žodžius.
Vaikas ne šiaip sau „serga“. Jis nori mums perduoti žinią. Ir mes galime jį paprašyti pasufleruoti: kaip būtent turėtume tave suprasti? Kokios nutylėtos šeimyninės problemos reiškiasi tavo kūne ligos pavidalu?
Vaikui perduodami vaiduokliai, „skeletai spintoje“, kaip sakė Froidas, visos neišspręstos problemos... Viskas, ką neigė savo šeimos istorijoje buvusios kartos, traumuoja kitas kartas.
Nutylėta paslaptis yra ta šeimos istorijos dalis, kuri priklauso visiems (įvairiais laipsniais), bet tyčia ignoruojama. Dažniausia nutylėjimo priežastis - gėda. Ji srūva iš kartos į kartą tol, kol srovė prasiveržia.
Vaikui, turinčiam psichosomatinį simptomą, lemta atlikti ypatingą dvilypį vaidmenį: jis verčiamas tylėti („Nieko tokio, paprasčiausiai skauda pilvą“), bet sykiu nesąmoningai viliasi, kad per jį įvyks problemos atsikratymas („Na, darykite gi ką nors!“).
Ką gi daryti, kai vaiko liga niekaip nepraeina?
Bet kuris simptomas susijęs su konkrečia istorija ir todėl pasireiškia konkrečiu būdu (mikčiojimas, pilvo skausmai, astma, chroniškas tonzilitas etc.).
Kad perprastų simptomo siunčiamą žinią, iš pradžių tėvai turi pripažinti, kad apie šią kančią vaikas gali pranešti tik savo kūno pagalba. Kai tėvai pasielgia būtent taip, dažniausiai simptomas dingsta.
Vaikas ne šiaip serga - jis kai ką žino. Todėl galima jį paprašyti pasufleruoti teisingą kryptį: „Kaip aš galėčiau tave suprasti?“ Atsakymas yra čia pat, jis parengtas.
Svarbu, kad tėvai nesijaustų kalti. F. Dolto sakė: „Viskas vyksta per jus, bet ne dėl jūsų kaltės.“
Būti tėvais - tai reiškia būti atsakingiems. Jeigu tėvai bus pasirengę išgirsti, ką jiems nori pranešti vaiko pasąmonė, ligos simptomai vaikui taps nereikalingi.
Šaltinis: Psychologies.com
Parengė Vilma Skiotienė
