Gytis nuolat mina įvairių organizacijų slenksčius ieškodamas darbo. Tačiau išvaizdus, turintis dviejų aukštųjų mokyklų diplomus, ir nedidelę darbo patirtį vaikinas, kad ir kiek stengtūsi...vėl girdi neigiamą darbdavių atsakymą.
Pasak Vilniaus psichoterapijos ir psichoanalizės centro vadovo, psichologo – psichoterapeuto Raimundo Aleknos, ar gausime darbą, priklauso ne tik nuo darbdavio norų. Pastarasis atkreips dėmesį į tai, ar ieškantis darbo žmogus atitinka jo išankstinį įsivaizdavimą apie darbuotoją, kurį jis nori turėti savo bendrovėje.
Dažnai girdime, kad sutinka pagal išvaizdą, o palydi pagal protą. Tačiau išvaizda, tai ne tik švarkas ar suknelė – tai visuma: žvilgsnis, laikysena, kalbėjimo tonas ir t.t. Mat susitike su kitu žmogumi, bent bendravimo pradžioje daugiausiai informacijos gauname ne žodžiais, bet „ženklais“ – vadinamąja neverbalika. Tai, kaip elgiamės ir kiek mūsų elgesio visuma panaši į tą, kurią įsivaizduoja darbdavys, dažnai lemia, gausime darbą, ar ne.
Vis dėlto, žymiai svarbesnis ne darbdavio, o mūsų pačių apie save ir savo norimų darbų susikurtas vaizdinys. Svarbu, kaip įsivaizduojame – kokio darbo norime, kokioje bendrovėje, ką galvojame patys apie save. Taigi, tikėtina, kad straipsnio pradžioje darbo vis negaunantis Gytis pats tiksliai nežino, kokio darbo nori arba nepasitiki savimi. Tokia emocinė būsena tarsi užkratas per neverbalinę kalbą pasąmoningai persiduoda darbdaviui ir šis renkasi kitą kandidatą.
Ir čia visai nesvarbu, kad atsakymą „ne, ačiū“ girdėjote jau tris, o gal visus dvylika kartų. Kaskart eidamas į pokalbį su darbdaviu turėtumėte tvirtai tikėti, ir net žinoti, kodėl norite šio darbo, ką nuveiksite toje organizacijoje ir kad šis darbas jums tikrai bus pasiūlytas. Tikėjimas savo jėgomis – neįtikėtina jėga, kuria spinduliuojantys visuomet laimi. Beje, apie laimėjimus. Turbūt turite pažįstamų, kurie kad ir kiek kartų keistų darbą (o jie, kaip taisyklė, nebijo tai daryti), - susiranda kitą ir ne ką prastesnį? O šalia jų yra žmonės, kurie turėdami tokį patį išsilavinimą ir patirtį mėnesių mėnesiais lieka bedarbiais.
Pirmuosius psichologai priskiria laimėtojų kategorijai, o antruosius – pralaimėtojų. Pastarieji niekada negauna darbo, net tuo atveju, jei pasiūlymą jiems suranda pažįstami ar draugai. Pralaimėtojas nesąmoningai elgsis taip, kad to darbo negautų. Net jei tam, kad būtų priimtas, reikės formaliai nueiti į egzaminą ar atestaciją, toks žmogus ras šimtą ir vieną būdą save pateisinti: pramiegos, ar sakys, kad yra nepasiruošęs ir nenori apsikvailinti. Įdomu tai, kad nors patys daro viską, kad darbo negautų, tokie žmonės nuolat jo ieško.
Yra ir dar vienas psichologinis tipas – nelaimėtojas. Jis ieško ir randa tokį darbą, kur garantuotai paklius, o pakliuvęs – niekuomet jo nekeis. Kantriai dirbs toje vietoje visą gyvenimą, nes galvos, kad daugiau nevertas, todėl nėra ko šokinėti. Ir bus garantuotas, bet vidutinis darbuotojas visam gyvenimui. Iš tiesų, nors visų trijų tipų žmones gali vienyti vienodas išsilavinimas, jie turi vieną pagrindinį skirtumą - egzistencinę poziciją. Nes Laimėtojai, Pralaimėtojai ar Nelaimėtojai mes esame ne tik darbo paieškose.
Jei vis dėlto siekiate gauti darbą, pasinaudokite keliais psichologiniais manevrais - dalykais, kurie sąlygoja mūsų emocinį nusiteikimą, kurį galima pavadinti „aš esu puikus, aplink mane draugai, o gyvenimas yra šventė“. Būtent taip mąsto Laimėtojai, ir norėdami laimėti darbo vietą, turime bent laikinai (o geriau – ne laikinai) jais tapti. Kaip tai padaryti? Vienas būdų – sportininkų pamėgta vizualizacija, kai detaliai įsivaizduojama, kaip vyks varžybos, kas bus daroma ir kaip bus laimima. Perkelkime šią praktiką į kasdienį gyvenimą ir visi vartai atsivers! Reikia sumodeliuoti situaciją, kurioje įsivaizduosime, kaip kreipsimės, prašydami priimti į darbą, ką sakysime, kaip į mus gali reaguoti, ir kaip tuo atveju jausimės. Nuosekliai išgyvenę savyje tą vaizdinį, kaip dalyvis ir kaip stebėtojas iš šalies, tarsi eilėraštį pakartoję šį „filmuką“ vėl ir vėl, „apgausime“ savo psichiką. Juk ji panaši į juostą, kurioje užrašysime mums tinkantį situacijos modelį, o atsidūrę realybėje, patys nepastebėsime, kaip natūraliai atkartosime tai, ką įsivaizdavome. Jausimės taip, tarsi jau buvę šioje situacijoje, todėl elgsimės užtikrintai. Juk sakoma, - kaip norėsi, taip ir gyvensi.
Dar viena tasyklę – laiku ir vietoj. Žymiai palankiau vertiname tuos žmones, kurie elgiasi...tiesiog natūraliai. Jei nepavyskat iš pirmo karto, reikia treniruotis tol, kol Laimėtojo poziciją užimsime drąsiai, čia kaip eilėraštis, kol neišmokai, - neik deklamuoti. Kitas patarimas – prisiminkite, kaip sėdite ar judate, kai jaučiatės itin gerai, pasitikite savimi. Prisiminėte? Jei per pokalbį su darbdaviu sėdėsite taip pat, - jausitės ir atrodysite labiau pasitikintys savimi.
Atminkite, darbdavio susikurto norimo darbuotojo vaizdinio nežinote, todėl užuot spėlioję, geriau supraskite, ko norite patys. Jei žmogus žino, ko nori, jis to pasieks. Jei dešimt kartų negavote darbo, problema ne perpildytoje darbo rinkoje, bet jumyse. Vadinasi, trūksta tikėjimo, kad esate vertas to darbo. Svarbu ryžtas. Jei tie, kas ieško pinigų užsienyje, su tokiu pačiu ryžtu būtų siekę uždarbio Lietuvoje, daugeliui būtų pasisekę. Aišku, mes nekalbame apie į užsienio rinkas einančius verslininkus.
Paskutinis patarimas, - jei dalyvaujate konkurse, kuriame į darbo vietą pretenduoja keliasdešimt žmonių – išsiskirkite ne rūbais, o natūralumu ir tikėjimu savimi. Bet kuriai organizacijai svarbu, kiek yra žmonių – „ramsčių“: spinduliuojančių ramybę, kompetenciją, pasitikėjimą savimi, nes nuo to priklauso, ar kompanija galės save vadinti sėkminga, stabilia ir besivystančia. Dardaviui turi nekilti abejonių, kad atėjote dirbti darbo, o ne tikitės lengvatų, ketinate lipti karjeros laiptais naudodamiesi fiziniais duomenimis ar lyčių skirtumais. Pamatęs kompetenciją ir pasitikėjimą savimi, vadovas neabejos, ar jus priimti.
