Virginija GRIGALIŪNIENĖ
Vilniaus rajono PK kriminalinės policijos pareigūnai, vadovaujami komisaro Josifo Kuzmickio, išaiškino, kas mirtinai sumušė ir laukuose užkasė Vilniaus rajone, Karklėnų kaime gyvenusį Miroslavą Zdanovičių (46 m.).
Areštinėje atsidūrė net trys įtariamieji, buvę M. Zdanovičiaus lūšnelės nuomininkai - Vanda Buivydovič (43 m.), pastarosios sugyventinis Vladimiras Galkinas (43 m.) ir Eduardas Voitechovičius (25 m.). Kaip minėjo šio nusikaltimo tyrimui vadovaujantis rajono apylinkės prokuratūros prokuroras V. Sevastjanovas, į teismą greičiausiai bus kreipiamasi tik dėl Eduardo Voitechovičiaus ilgalaikio suėmimo - sugyventinių porai turėtų būti paskirtos švelnesnės kardomosios priemonės (namų areštas). Mat iš jau žinomų aplinkybių spėjama, kad pagrindinis vaidmuo, darant sunkų nusikaltimą, teko būtent E. Voitechovičiui. V. Galkinas, įtariama, tik padėjo paslėpti lavoną, o viską mačiusi V. Buivydovič į pareigūnų nemalonę pakliuvo dėl to, kad žinojo, tačiau apie sunkų nusikaltimą nepranešė policijos pareigūnams.
Pareikalavo susimokėti už nuomą
Miroslavas Zdanovičius pradingo birželio pradžioje, vos sugrįžęs iš Druskininkų sanatorijos. Kol vyriškis gydėsi, jo lūšnelėje karaliavo nuomininkai - jau minėtieji Vanda su sugyventiniu Vladimiru ir Edvardas. Visi jie, kadaise praradę gyvenamąsias patalpas Vilniuje, pavasarį atsibastė į Karklėnus ir susirado prieglobstį pas Miroslavą.
Aplinkiniams nebuvo paslaptis, kad žmonos paliktas Miroslavas labai mėgo svaigalus ir triukšmingas kompanijas. Kadangi pas šį žmogelį ir anksčiau nuolat rinkdavosi valkatos bei girtuokliai, kaimynai tikėjosi, kad, atsikėlus nuomininkams, situacija pasikeis į gerąją pusę. Deja, nuomininkai irgi pasitaikė ne iš gerųjų...
Taigi, vos sugrįžęs iš sanatorijos, Miroslavas prapuolė kaip į vandenį. Pasidomėjusiems, kur jis gali būti, lūšnelėje ir toliau gyvenantys nuomininkai lyg susitarę kartojo vieną ir tą patį: Miroslavas, girdi, iš jų pasiėmęs už kambarių nuomą 300 litų ir išdūmęs atgal į Druskininkus, pas moteriškę, su kuria sanatorijoje esą ir susipažinęs. Kokiu adresu Miroslavas išlėkęs į Dzūkiją, nuomininkai tvirtino nežinantys, nes jis to atseit nepranešęs.
Vieni karklėniškiai tokiomis kalbomis patikėjo, kiti - nieku gyvu. Apie kokias esą moteris Miroslavas galėjo galvoti ir kokia kvailė su tokiu būtų prasidėjusi, jei jis - alkoholikas, be to (ir tai, anot kelių kaimo moterų, svarbiausia!) - nieko negalintis kaip vyras... Juk kadaise dirbęs Černobylyje, kartu su kitais Lietuvos pasiuntiniais likvidavęs elektrinės avarijos pasekmes ir gavęs tokią milžinišką dozę radiacijos, kad iškart ėmęs jausti įvairiausius sveikatos sutrikimus...
Nors su Pavilnyje gyvenančia vyresniąja dukterimi Irena Miroslavas dažnai nesusitikdavo, ji, vieną vasaros dieną atvykusi aplankyti tėvo ir sužinojusi, kad jo nėra jau kelinta savaitė, irgi labai nustebo, kur tėtušis taip ilgai užsibuvęs. Palaukė dukra dar savaitėlę kitą - tėvo kaip nėra, taip nėra. Neapsikentusi rugsėjo viduryje paprašė, kad trobelės nuomininkai tučtuojau išsinešdintų, o pati kreipėsi į rajono policijos komisariatą. Rugsėjo 16 dieną buvo paskelbta Miroslavo Zdanovičiaus paieška.
Kol pareigūnai bandė nustatyti, kokiose Vilniaus miesto ar rajono vietovėse M. Zdanovičius buvo pastebėtas vėliausiai, nuomininkas Eduardas Voitechovičius, kaip dabar kalbama kaime, vaikštinėjo po Karklėnus ir be perstojo kartojo, neva išgėrusį šeimininką prieš kelias dienas pastebėjęs tai Naujojoje Vilnioje, tai sostinės centre ar kurioje kitoje vietoje. Kaip jau aišku, tokiomis melagingomis šnekomis jis tik siekė suklaidinti vietos gyventojus ir, žinoma, prapuolėlio paiešką pradėjusius pareigūnus.
Pareigūnų nuojauta neapvylė
Rajono PK kriminalistai surinko nemažai informacijos apie M. Zdanovičiaus dingimo aplinkybes ir apsistojo ties pagrindine versija - su M. Zdanovičiumi galėjo susidoroti lūšnelės nuomininkai. Beveik tuo pat metu į pareigūnų rankas pakliuvo ir Eduardas Voitechovičius, ir Vanda Buivydovič su sugyventiniu Vladimiru Galkinu. Priremtas įrodymų, Eduardas Voitechovičius ilgai nesispyriojo - prisipažino šeimininką užmušęs kirviu ("vieną kartą tai tikrai smogiau pentimi per pakaušį, o ar daugiau kartų tvojau, neatsimenu, nes buvau išgėręs"). Konfliktas tarp jųdviejų esą kilo tada, kai grįžęs iš sanatorijos trobelės šeimininkas pareikalavo, kad nuomininkai susimokėtų už pragyventą laiką.
Po žmogžudystės nuomininkai lyg niekur nieko susėdo prie stalo ir išgertuves tęsė toliau. Tik naktį buvo susizgribta lavonu atsikratyti. Kadangi Eduardas - nedidelio ūgio, smulkaus kūno sudėjimo, fiziškai nestiprus, jam į pagalbą atėjo Vladimiras Galkinas. Vyrai lavoną išnešė lauk ir, nutempę keliolika metrų, užkasė darže.
Kiek pamastęs E. Voitechovičius nusprendė, kad tai ne pati geriausia lavono paslėpimo vieta. Tad kitą naktį (vėlgi padedant V. Galkinui) nužudyto trobelės šeimininko palaikai buvo "perlaidoti" - kūnas nuneštas tolėliau nuo kaimo, ant kalniuko, ir, iškasus negilią duobę, apkapstytas žemėmis bei užverstas šiukšlėmis. Karklėniškiai "Akistatos" korespondentei patvirtino atkreipę dėmesį, jog tomis birželio pradžios naktimis kaip niekada įnirtingai skaliję jų šunys, tačiau kas esą galėjo pagalvoti, kad Edvardas ir Vladimiras iš gyvenvietės į laukus ir atgal zujo ruošdami vietą paslėpti svarbiausią įkaltį...
Po žiauraus nusikaltimo, kaip minėta, Vanda su sugyventiniu Vladimiru ir trimis mokyklinio amžiaus vaikais (kiti keturi - jau suaugę, įsikūrę Vilniuje ar užsienyje) toliau gyveno Miroslavo Zdanovičiaus trobelėje, o Eduardas vis dažniau išeidavo nakvoti pas kitus žmones - ten, kur uždarbiaudavo.
Po to, kai pradingo Miroslavas Zdanovičius, jo nuomininkai, anot karklėniškių, gyveno įprastu ritmu ir nėsyk nė užuominomis, net būdami girtutėliai, neprasitarė, ką nukrėtę. Tiesa, Eduardas Voitechovičius pastaruoju metu už sugyventinių porelę gerdavo mažiau, nes gyrėsi užsikodavęs...
Nejau taip lengva nuslėpti žmogžudystę? Anot įvykį tiriančių pareigūnų, Vandai Buivydovič ir Vladimirui Galkinui nori nenori teko laikyti liežuvį už dantų, nes Eduardas Voitechovičius jiems esą nesyk buvo pagrasinęs: "Prasitarsit - ir jūsų lauks toks pat likimas". O bijoti Eduardo išties buvo dėl ko...
Nepilnametis žudikas
Pasak Eduardą gerai pažinojusių karklėniškių, jo - vieno iš keturių nuo skirtingų vyrų susilauktų vaikų - motina neaugino, nes labiau už viską jai rūpėjo svaigalai (padauginusi alkoholio pernai, prieš pat Naujuosius metus, ši moteriškė pasimirė). Kadaise Eduardas esą verkdamas prasitarė, kad jį, trejų metukų vaiką, motina kažkam buvo pardavusi už butelį, tačiau močiutė "atpirkusi" ir ėmusi globoti. Sūnus už tai motinai neatleido - retkarčiais pasirodydavusią pas senelius šaukdavo ne "mama", o vardu - Galina Stepanovna.
Būdamas 14 metų Eduardas padarė siaubingą nusikaltimą - nuskriaudė savo septynmetę sesutę. Po to, pabūgęs atpildo, nutempė ją į atokesnę vietą, prie fermų, ir pasmaugė. Sesutės kūną paslėpė betoninėje vandens pralaidoje.
Kai mažametė pradingo, Eduardas drauge su kitais kaimiečiais jos ieškojo, spėliojo, kur sesutė galėtų būti. Tačiau kitądien pats parodė, kur nužudytosios kūnelį paslėpė.
Už šį nusikaltimą 1993 metais Aukščiausiasis Teismas, atsižvelgęs į jauną teisiamojo amžių, Eduardui Voitechovičiui skyrė penkerius metus nelaisvės. Tačiau nepilnamečių kolonijoje žudikas pabuvo vos kelerius metus (buvo pastebėta rimtų jaunuolio sveikatos sutrikimų, todėl nuspręsta išleisti į laisvę anksčiau).
Grįžęs iš kolonijos Eduardas greitai prisidirbo vėl - Raseinių rajone apsivogė. Šįkart teismas jam skyrė pustrečių metų už grotų. Atbuvęs skirtąją bausmę jaunuolis sugrįžo pas Vilniaus rajone gyvenantį vyresnį brolį. Šis turi mažų vaikų, tad Eduardas jiems atstojo auklę.
Tvarkingai gyvenantis brolis, kalbama, Eduardą stengėsi perauklėti, atvesti į doros kelią (jaunėlis buvo ne kartą sučiuptas vagiliaujantis parduotuvėse), tačiau bet kokius pamokymus, patarimus Eduardas esą suprasdavęs kaip nepagrįstus priekaištus ir greitai įsiplieksdavęs. Kuo toliau, tuo dažniau tarp brolių kildavo konfliktai, kol galiausiai Eduardas atsikėlė į Karklėnus ir apsistojo Miroslavo Zdanovičiaus trobelėje.
