Milijonai prarastų litų, vienos pelningiausių šalies įmonių netektis - viso to galėtų ir nebūti. Ar suskubs Lietuvos vadovai ne tik prisiteisti mūsų šaliai padarytą žalą parduodant “Mažeikių naftą”, bet ir apginti nuo energetikos ūkio kontrolės?
Tuoj pat po Seimo rinkimų Lietuvos žmonės sulauks vienos įdomios sukakties - sukaks penkeri metai nuo sutarties tarp Lietuvos Vyriausybės ir “Williams” pasirašymo. Jubiliejus kuklus, kai kas turbūt švęs ir minės.
Yra ir nemažai tokių, kurie norėtų išvis pamiršti, kaip prieš penketą metų putojo šampanas ir žėrėjo šypsenos, kaip buvo prisiekinėjama, kad “Williams” yra pusė NATO, o Ivanui negalima prieiti prie vamzdžio.
Rezultatas yra toks, kad būtent Ivanas ir turi vamzdį, o Lietuva tapo NATO nare, jau “Williams” užleidus savo vietą “Mažeikių naftoje” vienai tokiai daug rūpesčių dabar turinčiai rusų kompanijai.
Konservatoriai, be abejo, tuojau pat pasakys, kad kiekvienas priminimas apie “Williams” atėjimo istoriją yra tiktai dar vienas rinkiminis triukas.
Gal taip ir būtų, jeigu ne minėtas artėjantis kuklus jubiliejus, kurio visi dalyvavę šioje ne visai skaidrioje istorijoje pasistengs jokiais būdais nepriminti. Situacija tikrai nepatogi daugeliui “Jukos” perimant valdymą.
Kodėl šis nedidelis jubiliejus toks svarbus? Penkeri metai yra būtent tiek laiko, kiek reikia, kad niekas nebegalėtų ginčyti sutarties tarp Lietuvos Vyriausybės ir “Williams” sudarymo pagrįstumo bei teisėtumo.
Iki spalio mėnesio pabaigos Vyriausybė dar gali imtis teisinių priemonių, kad pačios didžiausios Lietuvos gamyklos valdymas galėtų likti Lietuvos rankose. Po šios datos tokių teisinių priemonių jau nebebus.
Per tuos penkerius metus “Williams” istorija niekada nebuvo pamiršta. Žmonės prisimena. Tiesa, spaudoje, viešumoje, didesnis dėmesys jai buvo skiriamas iš tikrųjų prieš rinkimus.
Ir, reikia pasakyti, deja. Nes tik šitaip nuvertindami problemos dydį ir mastą, mes atkeliavome iki tokios padėties, kai bet kokią akimirką Rusijos valdžia gali prispausti “Mažeikių naftos” savininkus tiek, kad naftos perdirbimo gamyklos valdymas liks Rusijos valstybės jurisdikcijoje.
Bet gal tokia padėtis susiklostė dėl to, kad mes nuolat ieškojome kaltų šioje istorijoje, bet negalvojome, ką daryti.
Leiskime istorijai nustatyti, kas labiau ir kas mažiau kaltas, kas kiek atsakingas. Kol kas spręskime pačią rimčiausią problemą - kaip maksimaliai apriboti Rusijos valdžios galimybes visiems laikams perimti naftos komplekso valdymą.
Vėlu jau turbūt dabar svarstyti, kieno buvo koks vaidmuo visoje šioje istorijoje. Kas nuoširdžiai manė, kad surado tokiai didelei gamyklai taip reikalingus užsienio investuotojus, kas iš anksto žinojo, kad gamykla galiausiai atiteks Rusijos naftos tiekėjams ir kuriems, o galbūt būta ir tokių, kurie numatė dabar artėjantį finalą - kad “Mažeikių nafta” bus valdoma iš Maskvos.
Ko nuoširdžiai norėtųsi - kad bent jau dabar pamatytume realų pavojų, realią grėsmę. Ir tai geopolitinio lygio grėsmė - kai kalbama apie energetiką, paprastai kitaip nebūna. Galima, be abejo, teigti, kad “Jukos” problemos yra laikinos, kad Vakarai kažko niekada neleis, kad su Rusija visada bus galima susitarti.
Bet ar būdavo kada Rusijos istorijoje taip, kad šios šalies valdžia dėl ko nors tardamasi pamirštų savo interesus? Ar daug stato lažybų tarpininkai už M. Chodorkovskio pergalę visose bylose?
Vienu ar kitu būdu - labiau ar mažiau demokratišku - “Jukos” taps kontroliuojama Maskvos. Taip kaip jau tapo “Gazprom”. Taip, kaip švelniai jau pradedama kontroliuoti “Lukoil” ir kitos energetikos bei žaliavų perdirbimo įmonės.
Kol kas atrodo, kad daugelį žmonių, prisidėjusių prie to, kad “Mažeikių nafta” atitektų pirmiausia “Williams”, o po to “Jukos”, labai tenkintų tokia bent laikina amnezija, šios datos pamiršimas. Bet dar turime truputį laiko, dar galime pradėti teisinį procesą, kuris bent jau apsunkintų gamyklos valdymo amžiną perėmimą. Tad bent tai padarykime.
1999 m. Lietuvos vardu sutartį pasirašė tuo metu veikusi Vyriausybė, palaiminta prezidento. Dabar veikiančios Vyriausybės vadovo ir prezidento valios reikėtų, kad būtų nors šiek tiek ištaisytos praeities sąmoningos ar nesąmoningos klaidos.
Negalima šitos problemos nušluoti kaip kieno nors rinkiminio triuko. Praėjusiais metais ar ateinančiais - galbūt, bet tik ne šiemet, kai dar liko paskutinis šansas imtis juridinių procedūrų.
Jeigu išties norime ne žodžiais, o darbais būti valstybininkai, pažvelkime į tolesnę nei šių metų ruduo perspektyvą. Pagalvokime apie tai, kad mūsų praėjusių veiksmų ir dabartinio neveiklumo padariniai gali paliesti ir mūsų vaikus, ir anūkus. Ir tai jie vertins mūsų žingsnius.
“Omni laiko” redakcijos nuomonė nebūtinai sutampa su šiame straipsnyje pareikštomis mintimis.
