Pasibaigęs Didžiojo aštuoneto valstybių vadovų susitikimas Sankt Peterburge, kuriam pirmininkavo Rusija, palydėtas nevienareikšmių vertinimų. Vieniems jis pasirodė nelabai reikšmingas, tik perdėto žiniasklaidos dėmesio susilaukęs renginys, kiti linkę įžvelgti tam tikrus svarbius mūsų laiko politikos aspektus, kuriuos nulems Rusijos siekis vaidinti supervalstybės vaidmenį.
Jeigu į įvykusį susitikimą žvelgsime priimtų dokumentų svarbos požiūriu, tai tektų sutikti su tais, kurie sakė nusivylę valstybių vadovų pokalbių rezultatais – jokių visas didžiąsias valstybes vieningai veikti įpareigojančių dokumentų nebuvo pasirašyta.
Tačiau Didžiojo aštuoneto susitikimo svarbą lemia ne tik pasirašyti dokumentai. Pirmiausia visų tų valstybių diplomatiniai korpusai gerą pusmetį ruošiasi šiam įvykiui – svarsto pagrindines temas, rengia dokumentus, derina pozicijas svarbiausių problemų atžvilgiu ir nudirba daug kitų darbų. Galima sakyti, kad diplomatija veikia būsimo susitikimo nustatytu režimu..
Kitas svarbus dalykas – didžiulis žiniasklaidos dėmesys. Didžiųjų šalių politikai ir politikos apžvalgininkai svarsto ir pasiruošimo eigą, ir susitikimo vyksmą, ir jo rezultatus, aiškindami savo šalių žmonėms svarbiausias dabarties problemas bei iššūkius, didžiosios politikos gaires, taip pat ir užkulisinius žaidimus. Šitaip formuojama visuomenės nuomonė tam tikrų problemų atžvilgiu, taip įtvirtinami visuomenės požiūriai į kai kurias valstybes ir jų vykdomą politiką.
Didžiųjų valstybių žiniasklaidoje buvo gausu publikacijų, aptariančių naują Rusijos vaidmenį pasaulio politikoje. Išskirtinos dvi pagrindinės temos – demokratijos raidos perspektyvų ir energijos išteklių politikos. Daugelis pripažįsta, kad Rusija eina neoimperiniu keliu, stiprindama autoritarizmą ir ribodama demokratines laisves (ypač nepriklausomą spaudą ir visuomeninių organizacijų veiklą), tačiau išsiskiria požiūriai į santykių su tokia Rusija pobūdį. Vieni siūlo atvirai kritikuoti Rusiją ir jos prezidentą Vladimirą Putiną dėl demokratijos užgniaužimo politikos, kiti pataria nepasiduoti „rusofobijai“, pripažinti Rusijos išskirtinumą ir savitą demokratijos suvokimą, vadovautis pragmatiniais interesais ir stengtis įtraukti šią šalį į demokratinių valstybių politikos lauką.
Rusija savo kaip pasaulinės galios atkūrimo politiką vis labiau grindžia energijos ištekliais. Energijos ištekliai yra deržavos atkūrimo pagrindas. Vėlgi galima išskirti du požiūrius į Rusijos vykdomą energijos išteklių tiekimo politiką. Vieni iškelia tų išteklių svarbą ne tik Europos ekonomikos plėtrai, bet ir pasaulio energetiniam saugumui, kiti paryškina šioje ekonomikos srityje susikaupusias problemas, dėl kurių Rusija darysis vis nepatikimesnė tiekėja, juolab kad jai pačiai ima trūkti dujų. Taip teigiančių apžvalgininkų manymu, Rusijos prezidentas nepaprastai sumaniai blefuoja, įteigdamas pasaulio visuomenei „energijos išteklių gigantės“ įvaizdį.
Žiniasklaidoje pareikšti apibendrinti požiūriai svarbūs ir Lietuvai, nes mūsų šalies politikams pravartu atsižvelgti į didžiosiose Europos šalyse įsivyraujančius naujus Rusijos suvokimo stereotipus, kurie veikia ir tų šalių politines nuostatas. Tačiau esama ir kitų svarbių Lietuvos politikams dalykų, kurie turėjo kristi į akis stebėjusiems Didžiojo aštuoneto susitikimą.
Rusijos politikai ir žiniasklaida teikė susitikimui didžiulę reikšmę ir tą reikšmę taikė labiau vidiniam vartojimui. Rusijos politiniam elitui svarbiausia įtikinti savo piliečius atgimusios šalies didybe, rodant, kaip tą didybę pripažįsta didžiųjų šalių vadovai. Šiuo atžvilgiu ir susitikimo rengėjai, ir pats prezidentas V. Putinas savo vaidmenis atliko puikiai, tad rezultatu gali būti visiškai patenkinti. Taiklūs ir kandūs Rusijos prezidento atsakymai į klausimus, pašmaikštavimai, gebėjimas pasityčioti iš kai kurių svečių neabejotinai kėlė Rusijos piliečių ne tik pasitikėjimą, bet ir pasigėrėjimą savo valdžia, politiniu elitu ir jo lyderiu.
Rusijos prezidento elgesys ir jo pasisakymai yra aiški žinia pasaulio lyderiams, o ypač kaimyninių šalių vadovams, kad Rusija su niekuo nesileis į jokias kalbas apie savo vidaus reikalus, juolab demokratijos būklę ar neoimperines ambicijas. Rusijos politikų plėtojamas „savitos demokratijos“ supratimas apima ir Baltarusiją, todėl nuo šiol reikia atsisakyti visų iliuzijų (o jų tarp Europos Sąjungos politikų būta), kad Rusija kaip nors imsis „demokratinti“ paskutinio Europos diktatoriaus režimą – Aleksandras Lukašenka atėjo „visiems laikams“, ir šitai bus patvirtinama „demokratiniais rinkimais“ ar „liaudies valia“
Kas nulemia pagrindines didžiųjų valstybių bendravimo su Rusija problemas? V. Putinas ne sykį aiškino, kad jas lemia Vakarų valstybių nenoras ar nesugebėjimas suvokti naujo Rusijos vaidmens pasaulio politikoje, nes niekas nesitikėję tokio spartaus šios šalies atgimimo. Rusija jau tapusi supervalstybe, tad priversianti kitas valstybes skaitytis su tą statusą atitinkančiu vaidmeniu. Ši politinė nuostata neabejotinai veiks ir Rusijos požiūrį į kaimynines šalis. Galima nujausti, kad Rusijos politikoje daugės agresyvumo, nemotyvuotų „tiesiog pamokykime“ apraiškų, derinamų su įvairialype įvairių fondų ir prorusiškų organizacijų veikla.
