Išgyvenęs siaubingą Beslano įkaitų dramą, Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas nutarė keisti ne tik esmines vidaus ir užsienio politikos kryptis, bet ir valstybės politinę sistemą. Kaip kurie politikos apžvalgininkai prezidento veiksmus pavadino konstituciniu perversmu. Neabejotina, kad to perversmo padarinius vienaip ar kitaip pajus ir Lietuva.
Rusijoje panaikinama gubernatorių ir didžiųjų miestų merų rinkimo sistema - dabar šiuos valdininkus skirs prezidentas. Tiesa, tam tikra rinkimų regimybė išlaikoma - vietinės dūmos turės “išrinkti” prezidento pasiūlytą kandidatūrą, o jei nepatvirtins siūlomos iš antro karto, tai bus paleidžiamos ir prezidento siūlytasis pradės eiti pareigas. Keičiama ir Rusijos Dūmos rinkimų sistema - rinkimuose dalyvaus tik partijos ir jų kandidatų sąrašai.
Rusijos prezidentas tų pokyčių būtinumą grindė Beslano tragedija ir žmonių saugumo užtikrinimo uždaviniais. Esą tik tokiais veiksmais galima stiprinti šalį ir sykiu kovą su tarptautiniu terorizmu. Tačiau Beslano tragedija buvo tik pretekstas jau gerus porą metų ruoštam planui įgyvendinti. Šitai atvirai pripažino net kai kurie Dūmos vicepirmininkai. Tad daugelio pasaulio žmonių giliai išgyventa Šiaurės Osetijos vaikų tragedija buvo pasitelkta savoms politinėms užmačioms įgyvendinti. Deja, toks manipuliavimas aukštojoje politikoje šiandien yra įprastas reiškinys.
Daugelio demokratinių šalių visuomenės atstovai greitai sureagavo į Rusijos politikos “posūkį”, nes gubernatorių rinkimai laikomi svarbiu demokratijos laimėjimu. Pasaulio spauda plačiai komentuoja bene šimto visuomenės ir kultūros veikėjų, buvusių įtakingų politikų bei intelektualų laišką Europos Sąjungos ir NATO vadovybėms, kuriame jos raginamos sugriežtinti savo poziciją Rusijos atžvilgiu ir trukdyti V. Putinui stiprinti autoritarinį režimą.
Tačiau vargu bau tas raginimas bus išgirstas. Juk laiško autoriai negali pasakyti, ką dabartinėmis sąlygomis reikštų santykių su Rusija komplikavimas ir kokios būtų vakarietiško politinio “posūkio” padariniai. Jungtinių Valstijų prezidentas George’as W. Bushas per rinkimų debatus aiškiai pareiškė palaikąs su V. Putinu draugiškus santykius ir laikąs jį labai svarbiu strateginiu kovos su tarptautiniu terorizmu sąjungininku.
Naujoji Rusijos prezidento politika - tai ne tik asmeninės valdžios stiprinimas, bet ir unitarinės valstybės kūrimas, atsisakant valstybingumą silpninančių dirbtinio federalizmo apraiškų. Galima numanyti, kad bus surastas būdas pratęsti V. Putino prezidentavimą - juk naujoji politika yra ilgalaikė ir jai reikalingas vienas aiškus lyderis, kuris žmonių sąmonėje įsitvirtintų kaip valstybės kūrėjas ir Rusijos visuomenę konsoliduojantis veiksnys. Tokai juk buvo ilgametė Rusijos valstybingumo tradicija.
Regėdami antidemokratinius naujosios politikos bruožus, turime suvokti ir pripažinti sunkumus, su kuriais susidūrė Rusija.
Subyrėjus Sovietų Sąjungai, Rusijai taip pat iškilo subyrėjimo grėsmė. Kremlius gubernatorių rinkimuose prastūminėja savus žmones, o vietinio elito grupės, dažniausiai susisaisčiusios su kriminaliniais sluoksniais, - savus. Juo toliau nuo Maskvos, juo didesnė vietinių elito grupių persvara. Tad rinkimai jau senokai yra ne rinkėjų, o politinių ir nusikalstamų technologijų reikalas. Puikus pavyzdys yra nelabai seniai vykę Primorės krašto gubernatorius ir Vladivostoko miesto mero rinkamai - abu postus užėmė savo ryšių su nusikalstamu pasauliu neslėpę žmonės, o meru tapo nusikaltėlių statytiniu vadinamas personažas. Tad į nusikaltėlių ir korumpuotų elito grupių rankas patenka ne tik didžiuliai gamtos turtai, kurie vargu ar bus panaudoti valstybės stiprinimo reikalams, bet ir gausūs ginkluotės arsenalai.
Rusijos prezidentas savo kalboje po Beslano tragedijos korupciją ir visų valdžios lygmenų korumpuotumą įvardijo kaip pagrindinę visą Rusiją galinčios ištikti katastrofos priežastį. Tiesa, vėliau jis tos temos neplėtojo. Matyt, jau ir prezidentas suprato, jog nepadės jokios kovų su korupcija kampanijos, kadangi jų vykdytojais dėsningai tampa tik labiausiai korupcijos baruose pasižymėję pareigūnai. Tad būtini esminiai politinės sistemos pokyčiai.
Tiems pokyčiams bus pasitelkti Rusijos valstybingumo tradicijoje glūdintys “įrankiai”. Vienas jų - autoritarizmas. Juk Rusijai lemtingas buvo stalinistinis tarpsnis - teroristinės valstybės ir absoliučios diktatūros patirtis. Stalinas valdė terorizuodamas ir žudydamas savo šalies piliečius, tačiau tų piliečių sąmonėje rodėsi kaip valstybinės konsolidacijos ir šalies didybės simbolis. Tad autoritarizmas neišvengiamas. Kitas dalykas tas, kad ir vakarietiškoji demokratija išgyvena tam tikrą krizę, kurią rodo daugelyje šalių didėjantis nepasitikėjimas tradicinėmis partijomis. Kai valdžią renka vis mažiau rinkėjų, ryškėja ir valdžios teisėtumo problema.
Stiprindama valstybingumą Rusija turės rodyti ir rodys savo tartum atgimstančios didybės ženklus, kurie jai bus svarbus ir vidaus, ir užsienio politikos veiksnys. Pirmiausia tokius ženklus pajus kai kurios jos kaimynės, kurias Rusijos valdžia yra įtraukusi į savo geopolitinių interesų zoną.. Lietuvai teks atlaikyti ir papildomą spaudimą dėl dviejų priežasčių - pirma, ji visiškai priklausoma nuo Rusijos tiekiamų dujų ir naftos; antra, per mūsų šalį Rusija palaiko ryšį su Kaliningrado sritimi. Spausdama Lietuvą ji stengsis palenkti ES vadovybę palengvinti tranzito į Kaliningradą sąlygas. Kaliningrado sritis jau tapo didele Rusijos problema, nes ji lyg ir atsiskyrė nuo Rusijos ir gali savarankiškai saistytis su kitomis ES šalimis. Tačiau esama būdų paversti šį regioną dideliu ir Lietuvos, ir ES galvos skausmu: Kaliningrado srityje sukaupta daugybė ginklų, tad pasitelkus specialiąsias tarnybas ir vietinį korumpuotą elitą tą sritį galima paversti ginklų prekybos ir tarptautinės kontrabandos mazgu. O jei dar būtų iškeltas būtinumas šioje teritorijoje kovoti su “tarptautiniu” terorizmu?..
