Prezidento skandalo metu daug buvo kalbama apie įvairias provokacijas, tarp jų ir neva specialiųjų tarnybų vykdytas. Šiuo metu kai kurie įtakingi Seimo nariai vėlei prabilo apie provokacijas, kažkokių tamsių jėgų užsakytas. Jos taip pat siejamos su specialiosiomis tarnybomis bei Generaline prokuratūra. Atrodytų, jog dvi tokios tarnybos užsimojo smogti dviem svarbiausioms valstybės institucijoms.
Jei ir sutiktume, kad provokacijos vykdomos ir kad esama jų užsakovų, tektų pripažinti mūsų valstybę, jos politinę santvarką esant labai silpną, nes stipri valstybė juk neleistų toms provokacijoms tiek ilgai tęstis. O už valstybės politinio „audinio“ stiprumą labiausiai atsakingi politikai. Tad visai logiška būtų dar viena išvada – nesiliaujančių provokacijų valstybėje labai jau menka jos politinio elito kokybė, kad jis taip lengvai leidžiasi padaromas ir provokacijų įrankiu, ir auka. Juk visi pastaruoju metu Lietuvą krečiantys skandalai yra politiniai valstybinės valdžios skandalai.
Todėl politikams galima būtų patarti apdairiau kalbėti apie provokacijas, nes dėl jų jie ir patys yra kalti. Juolab kad niekas taip ir nedrįsta aiškiau nusakyti tų provokacijų užsakovų. O juk akivaizdu, kad nei specialiosios tarnybos, nei teisėsaugos institucijos savo nuožiūra jokių didelių politinių skandalų sukelti negali – tam reikalinga jas palaikanti politinė valia.
Akivaizdus, tačiau nenorimas gvildenti faktas tas, kad Lietuva jau beveik metus krečiama nesibaigiančio politinio skandalo, kuris nepaprastai suskaldė visuomenę. Šitai, manyčiau, jau yra svarbi nacionalinio saugumo problema. Tačiau daliai politikų tokia padėtis teikia savų privalumų: viena vertus, įaudrintais žmonėmis lengva manipuliuoti, ypač pasiilgusiais ramybės, antra vertus, įnirtingai kovojantys už tą ar kitą politiką kuriam laikui primiršta varganą savo gyvenimą.
Klausantis kalbų apie provokacijas, sunku nustatyti, kas gali būti jų tikrasis organizatorius, nes labai jau skirtingoms politinėms partijoms priklauso kalbantieji. Tačiau visai pagrįstai galime klausti, kam apskritai naudinga nesibaigiančio skandalo būsena, Prezidento ir Seimo institucijų menkinimas, taip pat specialiųjų tarnybų diskreditavimas, valstybinės valdžios silpninimas. Suprantama, tokia valstybės būsena puikiai naudojasi įvairaus plauko korupcionieriai, pilkųjų reikalų tvarkytojai, nusikaltėlių pasaulio lyderiai. Tačiau labiausiai ji naudinga valstybei (ar valstybėms), kuri Lietuvoje stengiasi įtvirtinti savo ilgalaikius geopolitinius interesus.
Nesvarstysime, kokia ta valstybė(s), nes tai turėtų daryti mūsų analitikai, tik išsakysime prielaidą, jog jokios valstybės specialiosios tarnybos nebūtų galėję sukelti tokios sumaišties ir taip supriešinti visuomenę – tam reikalingos savos politinės jėgos, jų trumparegiškumas, godumas, korumpuotumas. Iš tokių savybių pinigingi politinių vyksmų manipuliatoriai visada turi galimybę užvirti gerą košę, pasitelkdami ir patriotus, ir rinkimais bei reitingais besirūpinančius politikus, ir dorus teisėsaugos bei specialiųjų tarnybų žmones – jie tam tikru laiku, nieko nenujausdami, ima reikšti patriotizmą, kovoti su politiniais priešininkais ar viešinti sukauptus duomenis.
Prezidento skandalo metu labai sumenko prezidento institucija. Tačiau juk yra politikų, kuriems ta institucija atrodė ir atrodo esanti nereikalinga ar tiesiog „nebeįsirašanti“ į demokratinę politinę sistemą. Prisiminkime kad ir laikinai ėjusio prezidento pareigas Artūro Paulausko tuoj po apkaltos baigties surengtą diskusiją dėl prezidento institucijos reikalingumo. Dabar Seimas jau gali su ja elgtis savo nuožiūra. O gal ir dabartinis Seimo skandalas pasirodys esąs naudingiausias tiems, kurie nori pakeisti dabartinę jo sandarą ir funkcijas. Tada visi didieji skandalai lyg ir logiškai susisieja ir įgauna apčiuopiamą prasmę – atsiranda galimybė demokratiniu būdu esmiškai keisti politinę sistemą. Dalis rinkėjų ir politikų, svarstančių apie įvairias koalicijas, tam jau paruošta.
Ką šiuo atžvilgiu reiškia keisti? Keisti Konstituciją, prezidento funkcijas (ar panaikinti prezidento instituciją), parlamento sandarą (pavyzdžiui, dveji rūmai su savomis galiomis ar „amžinaisiais“ senatoriais), rinkimų sistemą ir pan. Kas šitai galėtų daryti? Seimo rinkimus laimėjusi politinė partija, juolab užsitikrinusi daugumą. Ji tiesiog pasinaudotų visų tų partijų, kurios aršiai padėjo sumenkinti valstybės institucijas, darbo „vaisiais“. Politinės sistemos keitimo idėjos jau buvo įgarsintos A. Paulauskui buriant savo partiją, o vėliau išplėtotos Darbo partijos kurtuose politiniuose metmenyse. Šiuo atžvilgiu galima būtų ir atsakyti į šiaip jau keblų klausimą, kodėl Viktorui Uspaskichui kol kas labiau naudingas Valdas Adamkus, negu Kazimira Prunskienė? Todėl kad būsimiems keitimams Valdas Adamkus gali būti geresnė -- vakarietiška -- „priedanga“: juk pastarojo niekaip neapkaltinsi „gręžiojimusi į Rytus“.
