Sausio 13-oji prieš 15 metų buvo tvirtas įrodymas, kad ir kokie vyktų – Jaltoje, Potsdame ar dar kur nors – tautų pardavinėjimai, pačių tautų suvereni valia ir laisvės siekis taip pat šį tą reiškia. Kai kada reiškia nepaprastai daug, gali net pakreipti viso žemyno istoriją.
Toks buvo Lietuvos Nepriklausomybės ir tautų laisvės dokumentas, kurį tą naktį savo krauju pasirašė laisvi Lietuvos piliečiai, nesutikę vėl tapti nelaisvi.
Jalta ir Potsdamas buvo vietos, kur pasaulio galingieji svarstė 1944-1945 metų aktualijas: karo reikalai ir pokario Europos ateitis.
Jalta – tai pusės Europos atidavimas sovietų aneksijai arba būsimai pokario dominacijai be jokių įsipareigojimų per tam tikrą konkretų laiką išvesti Raudonąją armiją namo.
Potsdamas – tai Jaltos ir kai kurių Molotovo-Ribbentropo pakto (MRP) slaptųjų susitarimų įtvirtinimas de facto.
Iš MRP į Potsdamą atkeliavo Baltijos valstybės ir Besarabija, inkorporuotos į Sovietų Sąjungą 1940 m. ir ten paliktos po karo, išduodant Atlanto Chartiją. Mažytis pėdsakas Potsdamo deklaracijoje, šį tą liudijantis apie Vakarų politikų garbės likutį, yra vienoje neišvengiamoje vietoje įrašytas vardas: Lietuva. Tiesiog Lietuva, atmetus sovietų reikalautą Lietuvos SSR.
Iš Jaltos sandėrio žvelgia visa Centrinė Europa, palikta okupuoti sovietams ir toliau tvarkytis ten savo nuožiūra.
Sovietai Centrinėje Europoje sukūrė satelitinių komunistinių valstybių sistemą, o Baltijos valstybių visiškas inkorporavimas ir sovietizavimas buvo tęsiamas tarsi gavus Vakarų aprobatą.
Dabar pirmoji išvada ir tezė, kuri man atrodo svarbi. Kadangi Potsdamas de facto aprobavo MRP nulemtą regiono padalinimą, o MRP – oficialiai pripažintas nusikalstamu ir neteisėtu nuo pasirašymo momento, tai ir Potsdame iš neteisėtumo neatsirado teisėtumas, teritoriniai Stalino įgijimai liko ir toliau neteisėti. Prie Baltijos valstybių čia reiktų dar pridėti neteisėtą Kaliningrado/Karaliaučiaus (K/K) įgijimą. Pavedimas administruoti tuoj buvo perkeistas į aneksiją.
Dėl K/K aneksijos, kaip tai vyko. Stalinas pritaikė kraštui totalinį etninį valymą ir paskelbė SSRS dalimi! Vakarų valstybės berods jokio pareiškimo dėl to nepadarė, nė nepyptelėjo. Stalinas neapsiriko, žengęs neteisėtą žingsnį pagal Potsdamo ketinimų protokolą! Nelaukė numatytos taikos sutarties, o jos nėra ligi šiandien. Nepasigirdo pyptelėjimų ir Antrojo pasaulinio karo metais okupuotos bei aneksuotos Tuvos Respublikos klausimu. Buvo tokia Azijos valstybė, veikiau satelitinė, priklausoma nuo SSRS, bet valstybė. Staiga nėra valstybės, tik oblastj, ir niekam tai nerūpi.
Už tokį demokratinių sąjungininkų pataikavimą Rusijos tironui tautos mokėjo baisią kainą: ir tuoj pat, ir ilgus metus.
Nacistinės Vokietijos mirties stovyklos buvo tuoj perimtos ir pritaikytos toms pačioms kankinimo ir marinimo funkcijoms, paverstos SSRS valstybinės lagerių sistemos (GULAG) institucijomis, kurioms kad ir Vokietijoje vadovavo ir jas pagal svetimus sovietinius įstatymus tvarkė NKVD. Toks buvo M. Kalinino įsakas. Taip sovietinė politinių kalėjimų sistema veikė ir už SSRS ribų, Rytų Vokietijoje net apie dešimt metų.
Beje, Vakarų sąjungininkų kariniai komendantai Vokietijos zonoms mielai sutiko, kad sovietai savo zonoje darytų, ką nori, neva „pagal SSRS įstatymus“, ir sutiko, kad zonos diktatorius, lemiąs civilių okupuoto krašto žmonių likimus, būtų apie jokias žmogaus teises nesapnavęs SSRS karinis komendantas.
Okupuotose Baltijos valstybėse sovietų kariniai-represiniai ir kartu Stalino bolševikiniai emisarai arba komisarai juolab darė, ką norėjo. Tik smulkios baudėjų piktadarybės kartais būdavo smerkiamos. Vagystės, plėšikavimai (mat liaudies turtas), bet tik ne genocidas.
Vis dėlto patriotinis demokratinis pasipriešinimas Baltijos šalyse tęsėsi, ypač atkakliai Lietuvoje, po Stalino mirties keisdamas formas, kol devintojo dešimtmečio pabaigoje pratrūko masiniais laisvinimosi sąjūdžiais. Jie labai sparčiai žengė į priekį ir jau 1990 m. pavasarį Lietuva paskelbė atkurianti visišką teisinę, konstitucinę nepriklausomybę, o Estija ir Latvija, dar nesudegindamos visų tiltų, paskelbė einančios iš okupavusios Sovietijos į visišką, realią nepriklausomybę šiek tiek vėliau. Galutiniam sprendimui paskelbti joms dar prireikė pusantrų metų, tačiau koordinuojamos diplomatijos priemonėmis pasiekėme, kad pasaulyje nuo pat 1990 m. pavasario nebūtų juntamas mūsų statusų skirtumas. Jį primindavo nebent Lietuvai taikomos ypatingos represijos.
Tačiau ir po visiško tarptautinio atkurtų nepriklausomų valstybių pripažinimo pasireiškė Rusijos noras toliau primesti mums kažkokį nevisavertišką „posovietinių respublikų“ statusą. Prasidėjo naujas politinės kovos tarpsnis. Anksčiau jis vadinosi Šaltasis karas ir buvo natūralus nebaigto Antrojo pasaulinio karo tęsinys, o mums vis dar tęsėsi. Buvusio sovietų bloko šalims lengviau pavyko nusimesti Varšuvos sutarties ir satelitinių šalių įvaizdį. Ir Rusijos nagai mažiau į jas kibo, nebent į Lenkiją, dėl kurios narystės NATO neva buvo reikalingas kažkoks Rusijos leidimas, tai duodamas, tai vėl atšaukiamas. Bet Molotovo-Ribbentropo propagandinė ir diplomatinė linija, iš naujo patvirtinta 1945 m. Potsdame, mūsų atžvilgiu liko kur kas giliau ir ilgiau varžantis „paveldas“, deja, ne vieno Vakarų politiko sąmonėje. Tas karas tęsėsi, nepaisant viešai skelbiamos Šaltojo karo baigties. Rusija vis naudojo MRP sukurtą argumentą stabdyti mūsų vakarietišką integraciją. Nepavyko sustabdyti ir vis tiek MRP linija ligi šiol juntama kaip senas randas.
Koks buvo milžiniškas pasipriešinimas, kad tik neturėtume liniją kertančio elektros tilto! 1999 m. pradžioje visai nedaug betrūko, kad atsirastų sprendimas, vykdytojas ir finansavimas. Sutrukdė dvi provokacijos, viena aiškiai kagėbinė. Ir tai tęsiasi. Neturim, tiktai kalbam. Kai Lenkija atsimeta, kaip dabar, ir nuo „Baltijos kelio“ projekto, ji vėl nevalingai palaiko, kam nors gal manipuliuojant, Molotovo-Ribbentropo skiriamąją liniją tarp Lietuvos ir Lenkijos.
Kai Vokietija sutinka nubrėžti naują draugystės liniją su Rusija mūsų jūros dugnu, J. Ribbentropas kape tikriausiai neprieštarauja. Kaip ir Stalinas šypsojosi savo kape prie Kremliaus, kai Rusijos prezidentas Bratislavoje paliaupsino MRP.
Ponios ir Ponai, taip tik atrodo, kad MRP, Jalta ir Potsdamas kažkur praeityje. Toli gražu!
Rusijos neokolonializmas ir iš esmės nepakitęs bejausmis imperinis vadų mentalitetas liudija, kad ir Jalta, ir Potsdamas, kol Rusijoje statomi paminklai jų signatarams, tebėra gyvi, žalingi, gali būti ir pavojingi.Jei Lietuva dar turėtų humoro jausmo, pastatytų Vilniuje prieš Rusijos ambasadą bendrą paminklą Molotovui ir Ribbentropui. Kodėl ne? Juk pats Rusijos prezidentas paskelbė, kad tie vyrai atliko gerą darbą!
Kalba apskritojo stalo diskusijoje „Šešiasdešimt metų po Potsdamo“, Vilnius, 2006-01-12
