Referendumų dėl konstitucinės sutarties žlugimas Prancūzijoje ir Olandijoje aiškinamas rinkėjų nepasitenkinimu esama padėtimi. Tačiau toks balsavimas nesumažina jų problemų, veikiau priešingai. Todėl referendumų iniciatoriai bei organizatoriai padarė stambią taktinę klaidą nepasiūlę alternatyvaus balsavimo, o leidę vadinamąjį protesto balsavimą: jeigu vyriausybė už, tai mes - prieš!
Alternatyvusis arba pasirinkimo balsavimas būtų buvęs labiau nukreiptas į protą, į racionalų sprendimą: ar toliau gyvename pagal Nicos sutartį, kuri lieka galiojanti, ar pagal naująją Sutartį dėl Konstitucijos Europai? Pasirinksite Nicą - jūsų protingoji valia, ir kur kas mažiau emocijų.
Užtat nesulaikomas emocinis džiaugsmas, kad Europa susilpnėjo, skamba iš Rusijos laikraščių; jie pirmieji įgalioti pasakyti, ką valdžia galvoja. Antai "Izvestijos": "Kam europiečiams Gruzija su savo Abchazija ir Pietų Osetija, Moldova su savo Padniestre?"
Sąžininga būtų pripažinti, jog šios abiejų valstybių problemos - tai Rusijos darbeliai ir sąmoningas stabdymo tikslas. Kam joms Europa? "Kad būtų patenkintos kažkieno ambicijos?" Iš tiesų, tai ne kažkieno, bet daugelio žmonių lūkesčiai ir viltys.
O NVS šalių (aišku, Ukrainos, Moldovos, Gruzijos ir kitų) lyderiai, paskelbę apie orientaciją į Vakarus, po šių referendumų, anot "Izvestijų" (2005-05-31), "atsisveikins su iliuzijomis". Net po 20 metų jie nebūsią "laukiami Europos Sąjungoje", kiek besistengtų nelemtieji "lobistai iš Rytų Europos ir Baltijos šalių".
Štai kiek pykčio ir vilčių suplakta viename geopolitiniame kokteilyje. Manau, tos viltys nepasitvirtins.