Ir vėl demokratija pavojuje, ir vėl, anot V. Landsbergio “užpulta valstybė”. Tad kas nutiko? Perversmas valstybėje ar tiesiog specialiųjų tarnybų normalus darbas? O paprastam piliečiui kyla klausimas, kodėl mes už demokratiją mokame tokią didelę kainą? Kodėl mūsų valstybėje gali nutikti tokie dalykai.
Kas nutiko?
Akivaizdu, kad korupcija yra blogai. Akivaizdu, kad su ja reikia kovoti ne kalbomis, bet darbais. Akivaizdu, kad patys savaime STT veiksmai – dokumentų poėmis – yra suprantamas ir reikėtų džiaugtis, kad ši tarnyba nors ką nors dirba.
Tačiau nereikia būti genijumi, kad suprastumei, kokiu laiku tai atlikta ir kokį efektą sukėlė ši akcija. Man sunku prisiminti nors vieną Europos valstybę, kurioje likus iki rinkimų kelioms dienoms būtų patikrinamos keturios didžiausios parlamentinės partijos. Juk iškyla klausimas – jei iš tikrųjų yra korupcijos požymių, tai kodėl tie dokumentai nebuvo paimti prieš mėnesį arba kitą savaitę, jau po rinkimų?
Specialiosios tarnybos turi daug informacijos, o ji, kaip žinia, informaciniame pasaulyje, yra svarbiausia. Tad vienokios ar kitokios informacijos pateikimas visuomenei atitinkamu momentu gali labai paveikti žmonių nuotaikas. Tad galima dabar klausti, kas rinks Lietuvos prezidentą – STT ar Lietuvos piliečiai?
Kodėl taip nutiko?
O dabar galima paklausti, kodėl mes ir vėl esame krečiami naujų skandalų, kodėl taip gali atsitikti mūsų valstybėje?
Tai – mūsų sujaukto, trumparegiško, politinių intrigėlių ir ambicijų persmelkto politinio proceso išdava. Paksogeitas buvo rimtas signalas, kad valstybėje nėra viskas gerai.
Tuomet labai daug kalbėta apie tai, kad reikia šalinti tas bėdas, kurias apnuogino prezidentinis skandalas: tai socialinių problemų sprendimas, visų pirma socialinės atskirties mažinimas, visuomenės demokratinių įgūdžių skatinimas ir, svarbiausia, “apsivalymas” – politinis procesas privalo būti skaidresnis nei jis buvo iki šiol. Skandalo metu labai daug politikų kalbėjo, kad dabar yra gera proga įtvirtinti aukštesnius atsakomybės ir moralės kriterijus.
Deja, istorinė proga pakeisti Lietuvos politinį gyvenimą buvo praleista. Puikiai pamenu, kai iki tol visi politikai kalbėję apie apsivalymą, jau kitą dieną po apkaltos R. Paksui šį žodį pamiršo. Pamiršo ir egzistuojančias problemas. Ir pasinėrė į partinius žaidimus – bandydami vieni kitus “išdurti” keldami savo kandidatus prezidento rinkimuose.
“Apsivalymo” idėja buvo visiškai pamiršta. Partijos nepadarė jokių išvadų. Galvojo, kad galima ir toliau nebaudžiamai žaisti savo pigius partinius žaidimėlius. Deja, dabar ir turime tokią situaciją. Politinės intrigos, susiskaldžiusios politinės partijos, neišmoktos “paksogeito” pamokos privedė prie to, kad ir vėl “valstybė pavojuje”.
Kuomet politiniame gyvenime maža skaidrumo, o daug politinių intrigų, labai lengva reikalui esant sukelti skandalą, kurio pasekmes šiandien dar sunku numatyti.
