Sovietmečio lėlės buvo gigantiškos ir dažniausiai aprengtos baltais, liguistais triko. Šalia tų konvejerinių vaikystėje turėjau miniatiūrinę, nacionaliniais ukrainiečių drabužiais aptaisytą lėlę. Ji mano vaizduotėje trepsėdavo savo siurrealistinėmis kurpėmis, dainuodavo ir blizgindavo juodą kasą prieš saulę - galvoje nesąmoningai dėliojosi antgamtiška Ukrainos įvaizdžio mozaika.
Liepos 3 d. 6 val. su Austėja stovėjome ant Marijampolės kelio. Pagal planą vakare jau turėjome būti Liubline, pernakvoti, pavyzdžiui, stoty, ir autobusu važiuoti iki Lvovo - vengdamos tranzitinių Lukašenkos vizų, pasirinkome kelią aplinkui. Beje, pavasarį tokiu pat būdu man teko keliauti su VU Fotografų klubo nariais - tad jau pažinojau Liublino stoties "miegamąjį", nelegaliomis cigaretėmis kimštus traukinius, labai fragmentiškai - Lvovo senamiestį, Odesą su fotogalerija "Belaja Luna" ir keletą per tas tris dienas sutiktų žmonių.
Kai pirmas sustojęs lenkų "furistas" ėmė teirautis amžiaus, kelionės tikslo, šeimyninės padėties, gąsdinti Liublino nepasiekiamumu ir žybčioti savo vienatiniu dantimi, ėmėme abejoti savo tokia lyg ir avantiūra. Vienadančiui mus išmetus Marijampolėje, ėmė smelktis slogumas, tad po geros valandos sustojęs autobusiukas su lenkiškais numeriais kažkaip ypatingai nenudžiugino. Du vyriškiai išgirdę, kur keliaujame, puolė isteriškai kvatotis ir ploti rankomis - pasirodo, jie važiavo būtent į Liubliną. Turint omeny, kad keliaujant iki palyginti netoli - už 400 km - esančio Liublino įprastai tenka pakeisti nuo penkių iki dvidešimt penkių mašinų, visai nenuostabu, kad su Auste taip pat pasidavėme euforijai. Kšyšekas su Romeku sukiojo kondicionierius, iš užančio traukė lenkiškus šokoladus ir girdė arbata. Pulavoje (darėm lanką) Romekas dar pasiėmė savo dvylikametes dukras, kurios, kaip ir dera išauklėtoms mergaitėms, vienu įkvėpimu išbarškino "whatisyourname", "whereareyoufrom", "howoldareyou". Romekas apdalijo savo vizitkėmis ir liepė skambinti, jeigu kas.
Stoty gavome perpus pigesnius, nei tikėjomės, autobuso bilietus į Lvovą. Po tokios virtinės sėkmių, nusprendėme planuotą valkatystę išmainyti į kokį nors tarakonišką motelį. Tokį (ir be jokių tarakonų) nurodė gėlių pardavėjas. Senamiestyje įsimaišėm į lėtą švento paveikslo procesiją: rankoje laikydama žvakutes ir plastmasines gerberas, siurrealistinė minia monotoniškai kartojo Matkos Marijos mantrą, balkonuose kyšojo užhipnotizuotos vaikų ir šunų galvos, įkaušę alubario lankytojai nurimę rikiavosi palei sieną, niekas nekosėjo ir nešnirpštė nosies. Vėliau matytas Liublinas priminė dekoratyvų, ištapetuotą kabinetuką su asimetriškai išdėliotomis gatvėmis, keistomis laiptinėmis, miesto vartais, gotišku pilies muliažu.
Kitos dienos vakare, perėjusios pasų kontrolę ir kryžmines apklausas, jau buvome Lvove. Žinoma, jei ne klipatiškas autobusas ir muitinės ritualai, tuos 240 km būtume įveikę greičiau nei per 6,5 val. Sutartu laiku prie Lvovo Operos ir baleto teatro laukėme man pažįstamo Andrejaus (čia puikiai gelbėjo mobilieji telefonai). Vietoj jo prisistatė mums nepažįstamas Saša ir, sumetęs kuprines į mašiną, išvežė į šalia Lvovo esantį Dublianą. Gotikinį dvarą primenančiame name liepė relaksuotis su jo močiutės troškintais šparagais ir ant sienų kabančiais kiliminiais briedžiais. Dar spėjome pasivaikščioti po šalia esančios Žemės ūkio akademijos parką, kur ūkavo voverinės pelėdos ir sirpo senoviniai serbentai. Saša iki išnaktų į mūsų kambarį tempė albumus, atvirukus su Ukrainos bažnyčiomis, cerkvėmis ir muziejais, pasakojo apie Zaporožės kazokus ir Ruslanos charizmą.
Rytą mirktelėjom sekcijoje stovinčiam porcelianiniam Bogdanui Chmelinskui ir, įsodintos į autobusą, išvykome į Lvovą. Senamiestyje dabar jau tikrai laukė Andrejus - į gidystę linkęs dizaineris, kuris, į legendas įtraukdamas ukrainietiško repo intermedijas, ėmėsi mus vedžioti po Lvovą. Netrukus atvyko kiti pažįstami iš Odesos - garso režisierius Sergejus ir dizainerė Nerveša. Mane įsupo į pakeliui nudžiautą Ukrainos vėliavą ir vidury tramvajų kelio ėmė laidytis bumerangu. Prisistatė susigraudinusių patriotų kuopelė, kurie mojavo ir gyrė tokią vėliavinę suknelę, o sužinoję, kad esame iš Lietuvos, puolė teirautis apie Europos Sąjungą ir tuo metu globaliai nuskambėjusį R. Paksą.
Verta paminėti Ukrainos, palyginti su Lietuva, milžinišką plotą (kaip orientyras galėtų būti, pvz., kelionės iš Lvovo į Krymo pusiasalį trukmė - 24 valandos traukiniu), tad gamtinė, klimatinių juostų įvairovė ir dvikalbystės pasiskirstymas - normalus dalykas. Pvz., Andrejus prasčiau už mus kalba rusiškai, o odesietis Sergejus, kaip ir įprasta pietrytinei Ukrainai, nemoka savo pirmosios kalbos. Paraleliai prisimena pažįstamų užslėptai ironiški klausinėjimai apie ukrainietišką degtinę, semkes, skorbuto nusiaubtus gyventojus ir vis dar tvyrančią sovietinio deficito šmėklą. Čeburekų ir degtinės pokylių galima nesivarginant prisižiūrėti kad ir Vilniaus ar Kauno stoties rajone, o leisgyviai, nelabai maistą matantys vaikai - ne toks jau retas reiškinys ir Lietuvoje. Jei reikia, Ukrainoje rasite ir "McDonaldą", ir "Terra nova". O Kijeve, kaip ir Vilniuje, iš kino festivalio lėksite į teatro festivalį ir dar graušite nagus, kad nespėjote į kokį nors džiazo koncertą.
Ekskursija po kolosaliai turtingą Lvovą baigėsi koncertu neformaliame lėlių teatro muzikiniame klube "Lialka", kur vietinė grupė grojo viduramžių madrigalų melodijas, o susirinkę menininkai plaukus ir kazokiškus ūsus vilgė XIV a. Lvovo aluje.
Porą valandų prieš miegą Saša skyrė specializuotiems albumams - vakaro tema buvo Karpatų lokiai, kriokliai ir kalnuose gyvenantys huculai - buvome suplanavę rytąsu muzikantų autobusu vykti į folkloro festivalį Šešori miestelyje. Ten taip pat turėjome susitikti su fotografe Katerina - gera pažįstama iš Odesos.
Kelionė truko apie šešias valandas, vieni grojo dambreliais, dainavo, kiti bandė pasinerti į bedeguonį miegą. Nuo Ivan Frankovo tolyn, autobusu kylant į viršų, vėrėsi kalnų kontūrai su aštriomis, ietiškomis, kiaurai debesis skrodžiančiomis, viršūnėmis.
Ką tik mūsų pastatytą palapinę liūtis pavertė baseinu. Su Katerinos pagalba pavyko įsiprašyti į trobelę pas vietinę pradinių klasių mokytoją. Į mūsų ikonomis, pliušiniais mikiais ir austomis drobėmis išpuoštą kambarį visi nešė džiauti drabužių ar gerti arbatos. O naktį tekdavo vaikyti pro langus ir durų plyšius bandančias prasmukti devynias kalnietės kates - astmininkė Austėja bet kada galėjo nejuokais padusti ar pasimirti, todėl visas dienas uoliai mito kažkokiomis tabletėmis. Lauko scenoje pakaitomis rodėsi įvairūs atlikėjai - pradedant apeiginėmis vietinių huculų dainomis apie rusalkas, baigiant folkrokeriais "Haidamakais". Koncertą nutraukdavo liūtys ir žaibai, tad būdavo proga su kuo nors šnektelti po skėčiu. Sutemus veiksmas iš scenos persikeldavo į būrelius. Merginos dabinosi vainikais, aplink milžinišką laužą rinkosi būgnininkai, nuošaliau atsiskyrę skustagalviai, išsitraukę trimitus, varė tokį huculišką džiazą, kad mes su Austėja už galvų susiėmėme. Fantastika - Ivan Kupalovo naktis (pas mus - Kupolės, arba Joninės) be jokių loterijų, plastmasinių bariukų ar kibininės agresijos, o tikrais, ne teatralizuotais, ritualais ir raganišku džiazu!
Kitą dieną į daubą nusileido Karpatų bitininkai su kibirais korių, rūkytais sūriais; asketiškos, susisukusios kalnų senutės pardavinėjo savo rankomis siuvinėtus marškinius, austas juosteles arba kičiškus namų amuletus - tokias mozaikas su kokio nors šventojo galva, iškirpta iš kartono ir pritvirtinta ant šiaudinio, grūdais apklijuoto, pagrindo. Kai į sceną išėjo grupė "Dracha Macha", patyriau emocinį šoką ir nemačiau šalimais rodomo eksperimentinio Kijevo teatro pasirodymo. Keturios merginos taip varijavo balsu, ūkavo pirmapradžiais balsais, mušdamos preciziškus, planetų vibracijas atkartojančius ritmus, kad kūną išilgai krėtė elektra. Su Austėja pripuolėme prašyti, kaip sužinojome, dar neišleistų įrašų. Paskui prie mūsų priėjo kažkoks seniokas, kuris žadėdamas supažindinti su kažkokia fenomenalia moterimi, pasiūlė kitą rytą susitikti prie kryžkelės.
Sutartu laiku atėjusios radome ne tik senį, bet ir Sergejų su Nerveša, muzikantus iš Rusijos ir dar keletą, jo žodžiais sakant, "išrinktųjų". Veidrodžiais apstatytame kambaryje kažkokia moteris ant stalo dėliojo fantastiškus audeklus, pirštais vedžiodama per ornamentus, virpančiu balsu kažką deklamavo. Kiekvienas specialus ornamentas, spalva, šifravo atitinkamą žodį: jos motina - garsi audėja - taip perkodavo T. Ševčenkos eilėraščius. Paskui, tam seniui mirktelėjus, rusai veidrodiniame kambarėlyje ėmė griežti.
Naktį su Sergejumi ir Nerveša išėjome į kalnus. Perėję kabantį tiltą, pasiekėme kitą stovyklą. Buvo apie antrą valandą nakties iš matymo pažįstamas vyras lyg niekur nieko sitara grojo indiškas ragas. Plytėjo ūku aptrauktas dangus, žemyn krito gigantiškos žvaigždės. Paskui jis pristatė kaip Ravi Shankaro mokytojo mokinys.
Grįžus į Lvovą, Katerina iš karto sėdo į Odesos traukinį ir išvyko namo. Mes turėjome "susiveikti" utopinius bilietus ir kitą rytą su ja susitikti Odesoje. Utopinius, nes į Ukrainos uostamiestį bilietai buvo užsakyti iki rudens. Tris valandas su Saša lakstėme po didžiulį Lvovo vagzalą pas visokius viršininkus ir administratorius, bet niekas negelbėjo. Patykojus traukinio Varšuva - Odesa, pavyko paslapčia susitarti su palydove, kuri, į kišenę įsidėjusi pinigus, ūmai prisiminė, turinti laisvą kupė. Taip po 12 valandų buvome Odesoje.
Laivai, fabrikai, vamzdžių dariniai, gatvėse įkyriai pinigų kaulijantys fakyrai, smauglių ir beždžionių dresiruotojai, cukrinės vatos vėlėjai, plakatai, propaguojantys rusiško popso koncertus, smarkiai kontrastavo su fenomenalia Lvovo aura ar Karpatų kosmosu. Tačiau naktiniai žygiai po odesietiškų namų kiemelius, Potiomkino laiptai, uolėti Juodosios paplūdimiai, kaimenėmis vaikščiojantys laimingi, lyg nušvitę, šunys nepaliko jokio negatyvaus nusistatymo. Pažintis su V. Pelevino fanais, improvizuotas koncertas Nervešos bute ir savomis akimis matytas Kijevo "Dinamo" ir "Čiornamoreco" mačas (Katerina, sporto žurnalo fotografė, nors nerodėme jokio entuziazmo, įbruko bilietus ir liepė skanduoti) pratęsė fantasmagoriškų įspūdžių kolekciją.
Toliau buvo sumanyta kelionė į Krymą, kur turėjo vykti jogos klubo, kuriam priklausė Sergejus, stovykla. Austėja, Katia ir aš po 12 valandų baladojimosi kupė buvome Simferopolyje. Subtropiniai Krymo karščiai šiais metais nebuvo labai varginantys, tačiau skirtumą nuo Karpatų kritulių ar Odesos jūrinio klimato pajutome iš karto. Dar po penketo valandų, pravažiavusios Jaltą, pasiekėme Simeizį - kurortinį tingių ir piktų poilsiautojų miestuką. Šiaip ne taip suradę Odesos jogus, pasistatėme palapinę. Vyriausiojo jogė Sveta, tilindžiuodama auskarais ir mainydama blindžius, ėmė pasakoti apie Simeizį - labai seną magų miestą ir ypatingą jo dvasią. Aplinkui kalmarus triauškiantys turistai, turkiška estradinė muzika, naujieji rusai ir pilvo šokėjos sunkiai leido patikėti dvasinga praeitimi.
“Literatūra ir menas” (www.culture.lt/lmenas/)
