Jau senokai nebūta tiek triukšmų ar pastebimesnių judesių, atskirų spaudos konferencijų, protesto laiškų dėl įvairių fondų finansavimo. Tiksliau, nefinansavimo. Leidėjai piktinosi Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondo nuosprendžiais, muzikai kaltino Kultūros ir sporto rėmimo fondą subjektyvumu, kinematografininkai nepatenkinti Kino taryba. Bet gal tai reiškia visai ką kita? Pavyzdžiui, kažkas keičiasi?
Po vieno kito spaudoje sukelto skandalo kai kas atsistojo į savo vietas. Beveik, sakytum nurimo. Nuskriaustos Spaudos rėmimo fondo (SRTRF) „7 meno dienos“ gavo lėšų iš Kultūros fondo (trumpinu KSRF-ą), tas pats nuskilo ir „Nemunui“, „Krantams“, šiek tiek iš jo prisidūrė „Literatūra ir menas“. Kino taryba skyrė pinigų anksčiau užginčytiems festivaliams iš pasilikto rezervo. Kultūros fondas – teatrams, negavusiems iš programinio finansavimo. Kažkaip viskas nusistovėjo ar bent jau kai kurių nuskriaustųjų teisybė buvo „atstatyta“.
Bet aišku, kad su anksčiau nusistatytais mechanizmais tai neturi nieko bendro. Ir su rinka, kokia tik ji gali būti normalesnė kultūroje. Jei kuris laikas principų buvo laikomasi bent iš padorumo, šįmet viskas susimaišė, ir jokių kriterijų ar nuostatų neieškok. Jei spaudos leidinius pagal ankstesnes nuostatas turėtų finansuoti tik Spaudos rėmimo fondas, to jau nebepaisoma. Nes ir pats fondas nebepaiso nuostatų remti tik anksčiau užsibrėžtas sritis, nes iš to paties nepadidėjusio biudžeto ima (turi, privalo) remti ir įvairias regionines laidas bei leidinius. Nacionalinės institucijos (Operos ir baleto teatras) be solidžios atskiros eilutės biudžete išsirūpina dar ir iš Kultūros fondo 30 000 gastrolėms Didžiojoje Britanijoje. Akivaizdu, kad duotų nacionalinių biudžetų nepakanka įstaigoms, ir net muzikos vadybininkas Nr.1 Gintautas Kėvišas elgiasi taip, lyg gastrolės Britanijoje būtų nukritusios ant galvos vakar. Maža to – beveik absoliučiai komerciniam renginiui – Riccardo Muti orkestro koncertui Lietuvoje (nes bilietai – nuo dar nelabai komercinių 80 iki visiškai komercinių 350 Lt) ir kuris buvo skirtas Vilniaus įvaizdžiui pagerinti bei snobams pamaloninti – skiriama ne tik iš mums nerūpinčio Milano, bet ir iš Vilniaus savivaldybės Administracijos direktoriaus rezervo fondo (girdėjote tokį? O yra.). daugiau nei pusė visos fondo paskirstytos sumos – 50 000 Lt. Ar į tą fondą galės kreiptis UAB „Vertikalus horizontas“ dėl Cesaria Evoros koncerto Vilniuje?
Jau kuris laikas akivaizdu, kad Kultūros ir sporto rėmimo fondas (o kaip pasirodo, dar ir kiti) tampa gelbėjimosi ratu kitų fondų ar biudžetų nuskriaustiesiems – ir net šiaip pinigų užsinorėjusiems. Vadinasi, mechanizmas ir taisyklė yra vienas: eik, pas ką (dar) gali nueiti. Grįžtama, nuo ko pradėta.
Net Kultūros ministerijos sekretorius atvirai pasakė, kad beveik pusę milijono kainuojantis „Valstybės kino metraštis“ išsirūpino atskirą eilutę „iš aukščiau“, nors kam jis skirtas – nežinia. Tad ko norėti dėl smulkesnių žuvelių?
Iš smulkesnių žuvelių „sugyvenimo“ galima spręsti apie keletą naujovių ar dėsnių.
Naujus vėjus leido aptikti patys protestavę muzikai. Jie, pasipiktinusieji, gali dejuoti dėl subjektyvumo, - bet, reikia pripažinti, ir anksčiau ne kuo kitu buvo vadovaujamasi.
Nepaisant Muzikų sąjungos, kaip kūrybinės organizacijos, rėmimų, jie lėšų gavo – ne tiek, kiek norėta, bet ... ne tiek, kiek anais laikais. Kada skambios pavardės koja atverdavo duris į kultūros bankų seifus. Kada subjektyvumas buvo taisyklė, kai jis buvo lozungas. Pagaliau – koks iš principo gali būti objektyvumas, kai valinius sprendimus priima ne kompiuteris, o paskiras žmogus, kad ir kiek tų laiptų būtų nuo ekspertų komisijų iki komitetų ar tarybų? Tik šalia „patinka-nepatinka“, „nemėgstu aš to...“, „vėl jis su savo pasenusia giesme...“, „pernai negavo“, „sunkiai gyvena“ - prisideda ir moraliniai burtažodžiai „reikia – nereikia“, „regionas“, „kultūros pristatymas, įvaizdžio formavimas“, „jubiliejus“...
Todėl aišku, kad – ypač muzikų komisijoje – pasikeitė kartos (ne taip radikaliai) ir požiūriai (itin radikaliai). Nes tai, kas buvo beatodairiškai remiama (mažiau daugiau, visada per mažai), staiga atsidūrė bent jau antroje vietoje: po švietimo, po leidybos, po naujos muzikos. Kiek gi galima čirpinti tą patį Mozartą? Gal laikas ir aukštyn pakilti ar bent apsižvalgyti?
Bet muzikų keltas skandalas ir finansavimo situacija tiesiog yra mažas didelio modelis. Bendro vardiklio neištrauksi, bet - viešosios įstaigos vis labiau pripažįstamos, tačiau joms tenka nelygiomis teisėmis konkuruoti su kai kuriomis kūrybinėmis sąjungomis. Gerai, jei pastarosios dar ir dirba ir, nepaisant biudžetinių rėmimų, užtvindo fondus projektais ir po truputį susirankioja sumas (Fotomenininkų sąjunga – 289 tūkst. Lt). Bet jei išliks tokios tendencijos, laukia ne tik totalus ribų nepaisymas (kas iš ko turi prašyti ir tikėtis gauti), bet ir didesnė kartų bei požiūrių kaita be jokių nusistatytų prioritetų. Subjektyvumo neišvengsi. Todėl taisyklė viena: atsiėmėte savo, leiskite ir kitiems paragauti. Nes po to bus vėlu – po eksperimentų visi į senatvę užsinori Haydno, ir nebūtinai „Made in La Scala“ .
