Iškilmingai ir kartu džiugiai švęsti nemokame. Ceremonijos baigiasi tarnybiniais padėkos raštais. Tostai - jubiliato žmonos pamaigymu. Jei bandai juokauti, išeis kareiviškai. Visos žodžių žaismės susieina į viena. Pasisveikinimas - pavydžiu suknelės nužiūrėjimu. Kito(-s) pergalė visada dvelks korupcija ir sanguliavimu. Scena - šieno kvapu ir atsainiu nusispjovimu į viską.

“Atsibodo man tas kaimas”, - kažkaip panašiai iš kažkurios Teatro dienos išeidamas pasakė Gintaras Varnas. Nesitikėjau, kad bus toks pranašingas.

Lyginti vietines tradicijas ir ceremonijas su užjūrio neįmanoma - jos nepasiekiamos, beveik kaip anapusinės. Mūsų kūrėjų, švenčių rengėjų požiūriu - dėl to, kad ten “kiti pinigai”. Kad kitoks protas - to negali būti, nes negali. Yra tik vienaip. “Visos vis tiek širdyje pavydi jai”, - įsimaišo mano tautinis protas, stebint, kaip per “Oskaro” įteikimo ceremoniją Mia Farrow erelio žvilgsniu nulydi ką tik “Oskarą” gavusią Charlize Theron. Kitas protas pasakytų - “įvertina ir ramiai džiaugiasi kolegės pasiekimais”. Nes kokios gi pergalės ir kokios konkurencijos gali būti mene, jei abi yra stipriausios iš likusių šimtų?

Bet jei žmogaus prigimties nepakeisi - įtariu, kad ir toje “anapusybėje” yra koks nors Matas Deilas iš Santa Monikos, nusifilmavęs Xaviero Juareso filme “Aistros pliaže” ir “Aistros pliaže-2” (“Google.com” neieškokite), žiūrės į Seaną Penną, gavusį “Oskarą” už geriausią vyro vaidmenį, ir klyks visa gerkle savo šutvei: “Bet juk jis suskis ir š... sumalė! Jie Kino akademijoje visi papirkti! Jis gulėjo su Akademijos nario žmona!”. Aidas skambės iki Santa Fe.

REKLAMA

Tačiau Los Andžele jo negirdės. Nes - šalia visų abejonių dėl prizų - šventė surengiama nuostabi. Kiekvienai jos daliai - savas laikas. Raudonas kilimas - suknelių ir papuošalų atvirai apžiūrai ir laisvė žurnalistų akims bei klausimams. Laikas iki salės - trumpiems pokalbiams (ilgi, iki ryto, bus jau didžiuliame klube). Salė skirta ceremonijai, per kurią bus ir humoro, ir liūdesio dėl tais metais išėjusiųjų, ir įtampos dėl prizų. Bet iš kiekvieno pasisakančiojo dvelkia pagarba kinui - menui, kuris vienija ir kuriam jie visi atnašauja. Senukas Blake’as Edwardsas puikiai pajuokavo: “Dėkoju tam žmogeliui, kuris per filmavimą nešiojo kastuvėlį šalia dramblio užpakalio. O po to linksmai niūniuodavo “Visa tai - šou biznis!” Todėl ir pasidžiaugimas kito pergale - labai įmanoma, bet gali būti nuoširdus.

Ir net Robinas Williamsas, šaipydamasis iš Janet Jackson netyčinio striptizo, darė tai kažkaip negrubiai ir smagiai. Keistas - juk iš tokios medžiagos penkios “Žaldokynės” ir šeši “Sučiupti velniai” išeitų! Laimė, jie jų neturi. Arba giliai Teksase. Nes tarp visų elegancijų ir vykusių ar nelabai pokštų egzistuoja Menas. Dėl ko jie visi ir susirinko.

Dėl ko renkasi mūsų aktoriai ir publika į mūsų Teatro dienų šventes? Dėl teatro meno? Dėl noro pasidžiaugti, ar pagailėti, kad “anuomet - tai būdavo: eitynės per gatves, krepšinio rungtynės Kauno halėje...” Vis tas noras susireikšminti... Pamirštame, kad anuomet būdavo du saliutai per metus ir dvi masinės demonstracijos. Ir gal nereikia to grąžinti.

Panašumų su “Oskarais” rasi tik faktą, kad apdovanojami aktoriai. Bet tik ne pačią ceremoniją.

Kasmet vis atsiranda idiotų, iš naujo imančių svajoti apie tai, kaip pamažinti to nevalyvumo ir netašytumo. Padaryti viską kiek elegantiškiau (kas per ambicijos?). Iškilmingiau. Nesuvokia, kad lietuviškiesiems matams deilams iš Antakalnio kaimelio to nereikia. Net paprastumo jiems nereikia. Jie vis viena negerbs tų mūsų “seanų pennų” ir “charlizių theron”, nes patys nepretenduos į prizą. Jie kaip kasmet išvarys visus nominuojamųjų trejetukus į sceną, kad du iš jų grįžtų it musę kandę. Jie, priešingai pretendentams į prizą, žvelgs į pretendentus ir į patį apdovanojimą su panieka. Nes “vynuogės žalios dar”. Jų žvilgsnis, t.y. šventė, mums, beje, kainuos mažiausiai 25 tūkst. Lt. Tokia mūsų realybė.

REKLAMA

Nes panieka gimsta iš amžinojo, net pasąmoninio pavydo. Todėl kaimyno karvė stips. Nes tik guvūs Amerikos senukai gali džiaugtis esantys pramogų versle ir suprasti, kad ir jų tarsi nevertas darbas - vaikštinėti paskui dramblį - gali būti vertas tokios pat pagarbos. Nekalbu apie spektaklį.


Rašyti komentarą...
SKAITYTI KOMENTARUS (0)
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
×

Pranešti klaidą

SIŲSTI
REKOMENDUOJAME
×

Pranešti klaidą

SIŲSTI
Į viršų