Šiandien Lietuvoje pasigirsta politinių oponentų, nepriklausomų ekspertų ir žiniasklaidos balsų, raginančių kovoti su neveiksmingo valdymo ir korupcijos apraiškomis, lyginantys jas su analogiškas transformacijas išgyvenančiomis šalimis. Šie vertinimai kartais skirti konkretiems politikų ir valdininkų veiksmams bei poelgiams įvertinti, o kartais – bendrai susiklosčiusiai darbo kultūrai Lietuvoje pažymėti.
Šie apibūdinimai neretai būna susiejami su diskusija apie tai, kaip išvystyta mūsų demokratija, ar visuomenė atitinka visus jai keliamus minimalius reikalavimus. Kai kurie socialiniai mokslininkai pažymi, kad pereinamąjį laikotarpį išgyvenančias šalis, taip pat ir jas apibūdinančius tekstus yra persmelkęs hegemoninis demokratijos diskursas. Ne išimtis ir Lietuva. Tai, kad turime instituciškai įsteigtą demokratiją, renkamą prezidentą ir parlamentą, atskirą vykdomąją valdžią bei teismus, parodo formaliąją jos pusę, tačiau kur kas svarbiau pažvelgti į tai, kaip realizuojama demokratijos samprata. Turiu omenyje, ar piliečių interesų atstovavimas nepaklysta konjunktūriniuose koridoriuose, ar viešumo sfera sudaro sąlygas laisvoms nuomonėms ir iniciatyvoms reikšti.
Šį aspektą norėčiau įvilkti į diskusiją apie tradicijų ir naujų idėjų reikšmę dabartiniam Lietuvos viešajam gyvenimui. Tokioje diskusijoje paspekuliuosiu nusistovėjusių darbo etikos modelių, paaiškinančių korupcijos apraiškas ir idėjų plitimo pobūdį, tematika. Kadangi šio straipsnio formatas nereikalauja mokslinio pagrindimo, pavieniai argumentai išdėstyti laisvai interpretuojant.
Apie nelegalumą
Pradėsiu nuo korupcijos. „Transparency international“ organizacija nuolat pateikia duomenis apie korupciją Lietuvoje. Tai, kad reiškinys egzistuoja, galima pastebėti ne vien atliekant sociologinius tyrimus ar moksliškai nagrinėjant konkrečių valdžios grupių elgesį, tačiau jis per žiniasklaidą eskaluojamas ir pačių politikų. Prisiminkime neseniai viešai vykusią Darbo partijos ir liberalcentristų lyderių apsisvaidymo kaltinimais retoriką arba iš konservatorių ar jiems prijaučiančių tribūnų pasigirstančių teiginių dėl nomenklatūrinių valdymo modelių. Nors nomenklatūros sąvoka Lietuvoje šiandien dažnai vartojama apibūdinant buvusiųjų sovietinių valdžios struktūrų transformaciją į naująjį valdantįjį elitą, taip pat apkaltinant jį, tačiau jis neretai vartojamas kur kas platesne prasme. Pastaruoju atveju atkreipiamas dėmesys į dabartinėms valdžioms struktūroms būdingas ydas: priklausomybę nuo ekonominių interesų, susiformavusių politinių klanų uždarumą, jų politinės veiklos beprincipiškumą, atstovaujamųjų ideologijų nepaisymą. Kai nomenklatūros metafora pradeda skrajoti aplink didesnę nei įstatymų nustatyta ekonominę naudą gaunančius politikų bei valdininkų klanus ir netgi paliečia tuos, kurie su praėjusia epocha nelabai turi ką bendra, nomenklatūros terminas pradeda atspindėti nuo seno įsitvirtinusius valdymo modelius, kurie įtelpa į darbo etikos sąvoką.
Nomenklatūros terminas duoda nuorodą į sovietinę praeitį, todėl šiame kontekste ir darbo etikos modeliai kaip savotiška tradicija gali būti laikomi paveldėtais iš nesenos epochos. Tradicija čia suprantama ne vien kaip etninio savitumo ir papročių išlaikymo, tačiau ir kitų visuomenės įpročių bei nusistovėjusių rutinų tęstinumą parodanti kategorija.
Taigi sovietinėje praeityje nerealistinius tikslus kelianti komunistinė ideologija buvo pakeista rutinizuotomis praktikomis, nukreiptomis į blato užsitikrinimą, kyšininkavimą, užkulisinių sprendimų priėmimą, planų vykdymo imitacijas, suvešėjusį supratimą „visuomeninis turtas yra ir mano, vadinasi, jį galima pasiimti“. Kadangi deficito sąlygomis geriausias galimybes šias praktikas taikyti turėjo asmenys, priimantys administracinius sprendimus, skirstantys išteklius ar gaminantys prekės, tokia darbo etika tapo vyraujančiu biurokratinės konjunktūros bruožu. Tą ypač iliustruoja brežnevmečio stagnacijos periodas. Be abejo, tokia etika buvo grįsta pragmatizmu susikurti tai, ko visuotinio deficito sąlygomis negalėjo užtikrinti valstybė, todėl ji kasdienės žmonių buities akivaizdoje buvo gana teigiamai vertinamas dalykas. Kita vertus, tokia susiklosčiusi darbo etika reiškė ir visuotinai pripažįstamo nelegalumo įsivyravimą. Įdomu pažymėti, kad toks elgesys buvo reiškiamas privačiame lygmenyje, formaliame lygmenyje pirmenybė dažniausiai buvo atiduodama biurokratinėms taisyklėms ir ritualams, o ne galimoms iniciatyvoms. Tai lėmė dinamiškumo stoką visuomenėje.
Kaip savotiška tradicija, sociologo P. Bourdieu terminais kalbant, kaip kasdienybėje pasikartojantis habitus, tokia etika veikia ir mūsų dabarties gyvenimą, ne tik politinius ar valdininkijos sluoksnius, tačiau ir paprastų žmonių veiksmus. Ne vienas verslininkas, privatizavęs buvusį valstybinį turtą, turbūt paliudytų, kad neretai būta atvejų, kai iš ankstesnės sistemos paveldėti darbuotojai grobstė įmonės turtą. Arba ne vienas sau pripažins, kad davė kyšį net neprašomas. Dažnas taip pat susimąstė: „Et, kad aš būčiau prie lovio, tai…“ Natūralu, kad analogiški modeliai aptinkami ir aukštesniame politiniame lygmenyje, tik labiau akcentuojami, stebimi.
Nors gali pasirodyti, kad išryškindamas dabarties analogijas su praeitimi nepastebiu įvykusių pokyčių. Taip, jie akivaizdūs ir, be abejonės, susiję su demokratijos plėtra ir rinkos ekonomika. Tokie pokyčiai pastebimi tiek viešajame, tiek privačiame sektoriuje. Privačiame versle yra savininkai, aiškiai suinteresuoti veiklos našumu bei konkurencingumu ir eliminuojantys prieš įmonės strategiją nukreiptas vidines darbuotojų veiklas. Viešajame sektoriuje pabrėžtinai įvardijama galima korupcijos grėsmė, sukurtos su jos apraiškomis kovojančios tarnybos; toks viešai palaikomas grėsmės diskursas, grasinantis ir pamatinėms demokratijos vertybėms, pamažu keičia anksčiau buvusią tylią toleranciją nelegaliems veiksmams garsia retorika prieš korupciją. Nors tokios politinių oponentų nuomonės neretai skiriamos konkrečios partijos bei jų veikėjų politiniam kapitalui kaupti ir yra lydimos populistinių lozungų, tačiau jie duoda ir teigiamą poveikį kovos su korupcija kontekste. Galima prisiminti, kad ir neseniai įvykusį prezidento apkaltos procesą. Ne taip svarbu, kokios partijos ar veikėjai per kelis mėnesius besitęsusį viešą spektaklį patenkino savo interesus, tapo populiaresni, svarbu, kad buvo viešai pademonstruota, jog netinkami veiksmai netoleruojami įvairiuose valdžios lygiuose. Tai gali būti traktuojama kaip pliusas demokratijos plėtros atžvilgiu ir reikia tikėtis, kad mūsų viešoji scena užsidės daugiau panašių pliusų.
Apie naujas iniciatyvas
Tačiau darbo etika yra ne vien apie netinkamus veiksmus, tačiau ir apie požiūrį į valdymą. Šiuo atveju dėmesį skiriu visuomenės, ypač viešojo administravimo sektoriaus, dinamiškumo ir novatoriškumo aspektams. Negi ir šiuo požiūriu galima ieškoti paralelių su sovietmečiu? Galbūt, taip. Tačiau skiriasi standartai. Jie dabar vakarietiški, ne maskvietiški, labiau nukreipti į našumą, praktiškumą, turintys ir ideologinį užtaisą, kuris palaiko demokratijos ir rinkos ekonomikos idėjas.
Globalizmo teoretikas A. Appadurai minėdamas globalizacijos srautų plitimą, kalbėjo apie finansinių ir ideologinių vaizdinių plitimą. Pas mus tokių vaizdinių galima ieškoti perėjimuose prie Bendrijos teisyno (acquis communautaire) dienotvarkės ir vakarietiškos verslininkystės. Idėjiniai vaizdiniai suponuoja tokių universalių idėjų kaip žmogaus teisės, lyčių lygybės, pilietinės visuomenės, socialinio teisingumo sklaidą. Finansiniai vaizdiniai parodo kapitalo sklidimą, tarptautinių kompanijų skverbimąsi, rinkos ekonomikos funkcionavimą, verslo aplinkos asmenų judėjimą.
Tokie vaizdiniai gali būti tiesiogiai siejami ir su standartais, kurie plito ir plinta įvairiais būdais. Verslo plėtra Lietuvoje, pažymėta ne vien užsienio kompanijų atėjimu, bet ir vietinių verslininkų išaugimu iš marškinėlių, siejasi ir su verslo kultūros susiformavimu. Visuomeninis sektorius, vykdydamas projektus ir naudojantis ES ir kitų užsienio donorų paramą, skiria dėmesį ne vien formaliems tikslams apibūdinti, pavyzdžiui, „demokratijos plėtra“, „pilietinės visuomenės kūrimas“, „žmogaus teisių užtikrinimas“, tačiau sykiu skatina ir iniciatyvumą, partnerystę su užsienio partneriais. Ūkininkai, pretenduojantys gauti SAPARD paramą, privalo rengti verslo planus, pildyti paraiškas, teisingai vesti buhalteriją. Viešasis sektorius, vykdydamas integracijos keliamus reikalavimus, taip pat atliko didelį šuolį vakarietiškų standartų link, nuo IT sistemų iki muitų teisės suderinimo.
Nors ir pripažįstant įvykusius pokyčius, galima svarstyti, ar pasikeitė ir darbo etika, ar ji tapo atviresnė naujoms iniciatyvoms. Galbūt, bet tik iš dalies. Nesigilinant į verslą, kuris dėl konkurencijos suinteresuotas nuolat keistis, arba visuomeninį sektorių, kuris turi nuolat kovoti dėl paramos ir pripažinimo, trumpai pateiksiu kelias pastabas dėl viešojo administravimo kaitos.
Įvykę pokyčiai biurokratijoje labiausiai sietini su stojimu į ES, tačiau kažin ar panašios iniciatyvos pradėtos ne Briuselio, o vietinių politikų ar valdininkų dažnai neįstringa kur nors biurokratinių taisyklių labirintuose, nepasimeta „tarp kėdžių“. Galima sveikinti tas institucijas, kurios po truputį diegia naujojo viešojo administravimo principus, nukreiptus į kokybės paslaugų ir darbo našumo gerinimą, tačiau jos rizikuoja. Rizikuoja ta prasme, kad gana sunku išmatuoti tokio gerinimo rezultatus, jie gali būti senoviniu būdu pritempinėjami, užstrigti biurokratinėse procedūrose. Atsižvelgiant į sovietinę patirtį, kurioje vyravo tokios neveiklumą pateisinančios metaforos kaip „popierius turi pagulėti“, „jokiu būdu nesugadinti santykių“, neramu, kad ir dabartinė konjunktūra per perduotas darbo etikos tradicijas neretai stokoja dinamiškumo ir atsargiai linkusi žiūrėti į bet kokias iniciatyvas. Gal tai ir apsaugo nuo galimo avantiūrizmo, tačiau ir nesuteikia papildomos energijos galimiems inovatoriams, tiek iš verslo, tiek iš politinių sluoksnių.
Todėl ne tik tradicijos, bet ir inovatoriškumas daro mūsų visuomenę labiau išskirtinę. Kadangi nemažai veiksmingų valdymo metodų yra tapę savotiška mūsų darbo kultūros dalimi ir tradicijomis, apie kai kurių atsisakymą tikrai galima kalbėti ne tik valdymo reformų lygmeniu, tačiau ir savo veiksmų bei elgesio kasdienybėje.
