Rimantas VENCLOVAS
Antrojo pasaulinio karo pradžioje žuvusių vokiečių kariškių palaikų ramybę Jurbarko rajone, Smalininkų apylinkėse, Endriušių kaimo kapinaitėse, sudrumstė burzgiantis ekskavatorius ir kastuvais apsiginklavę lietuvių kariai.
Lietuvos didžiojo kunigaikščio Kęstučio motorizuotojo pėstininkų bataliono, Juozo Vitkaus inžinierinio bataliono ir Karo medicinos tarnybos kariai. Jie čia atkasė apie 60 vokiečių kariškių palaikų. Jų kaulus sudėjo į specialias dėžes ir išvežė į Kauną, čia palaikai bus identifikuoti ir specialiuose sarkofaguose perlaidoti Šančių karių kapinėse, kuriose amžino poilsio jau atgulę apie 3 tūkstančiai jų tautiečių.
Darbams vadovauja Vokiečių karių kapų globos tautinės sąjungos pirmininkas Manfredas Drobe. Jis turi čia palaidotų karių sąrašus su pavardėmis ir vardais, taip pat sužalojimų aprąšymais. Kapavietėse randami karių žetonai, šalmai, uniformų detalės, durklai, šaukštai, net piniginės, asmeniniai daiktai, labai padedantys identifikuoti palaikus.
Palaikų ir perlaidojimas papiktino Endriušių kaimelio ir vietinių apylinkių gyventojus, ypač vyresnio amžiaus endriušiškius. Šie kapai buvo prižiūrimi, nušienaujami, aptvarkomi. Gyventojai tiesiog negali suprasti, kodėl drumsčiama žuvusiųjų ramybė, kam narstomi palaikų kauleliai. Čia pat, atkastų kapų pašonėje, kaimiečiai pradeda cituoti karalienės Mikaldos pranašystes, kad tai pasaulio pabaigos ženklai, kuomet mirusiuosius pradės atkasinėti.
Vietiniai senoliai dar puikiai prisimena karo pradžią, čia tarnavusius ir žuvusius vokiečių kariškius. Mat iki Antrojo pasaulinio karo pradžios Endriušių kaimas, kaip ir Smalininkai, priklausė Vokietijai. Šventosios upelio vaga ėjo siena, o kitame krante jau šeimininkavo rusai. Karo išvakarėse čia buvo sutrauktos didžiulės Reicho karinės pajėgos. Laukdami įsakymo pulti, vokiečių kariškiai susidraugavo su vietiniais gyventojais.
Ča, tik už vieno kilometro nuo Smalininkų, gyvenanti ir karo siaubą savo akimis mačiusi Julija Stasiulaitienė (77 .) pasakoje apie tuos laikus:
- Mūsų tėveliai čia, į Smalininkų pašonę, atsikėlė apie 1930 metus, vykstant akcijai, kad šiose apylinkėse padaugėtų lietuvių. Nors vėliau šis kraštas vis tiek tapo Memelio žemėmis. Man pačiai karo pradžioje tebuvo apie 14 metų, mokiausi Smalininkų vokiškoje pradinėje mokykloje. Tėvai ir mes visi puikiai susikalbėjome su vokiečių kariškiais. Mūsų tėvų sodyboje stovėjo vokiečių tanketės. Susidraugavome. Kariškiai buvo draugiški mūsų šeimai, kalbėdavo, kad ruošiasi karui. Apie karo pradžią mus perspėjo dar likus gal porai savaičių. Puikiai pamenu, kaip vokiečių kariškis mums rodė savo šeimos nuotraukas. Paaiškino, kad turi žmoną, du mažučius vaikus. Labai keikė Hitlerį, pasiuntusį juos į karinius veiksmus. Kad ir kaip gaila, šis karys žuvo jau pirmosiomis karo valandomis. Jis, kaip ir daugelis kitų žuvusiųjų karo pradžioje, frontui nusiritus į Rytus, atgulė čia, Endriušių kaimo kapinaitėse. Vėliau, traukdamiesi, vokiečiai mus perspėjo apie ateinančius rusus, pasiūlė evakuotis greičiau su jais. Dar tėvai spėjo pasiimti arklius, vežimą, maisto ir išvažiavom su atsitraukiančiais vokiečiais per Tilžę, kol dar nebuvo susprogdinti tiltai, į Vokietiją. Vos metus pragyvenome Vokietijoje, tėvas labai veržėsi į Lietuvą, į savo žemę. Nors buvome gąsdinami rusų žiaurumais, kolūkiais, bet tėvo nuo grįžimo jau neatkalbėjome. Grįžę radome išdraskytą savo sodybą, čia gyvenančius svetimus žmones, prisiglaudėme ir vargome Smalininkuose vienam kambarėlyje su keliomis šeimomis. Vėliau, naujiesiems mūsų buvusio ūkio "savininkams" prabudo sąžinė ir ūkelį jie gražino mūsų šeimai. Gal likimas ir sėkmingiau būtų susiklostęs, jei būtume likę Vokietijoje... Taip gaila to žuvusio kario, su kuriuo buvome susidraugavę, taip baisu dėl drumsčiamos jų amžino poilsio vietos. Galima suprasti, jei savo šeimos narį, čia žuvusį karį, norėtų į Vokietiją parsivežti ir persilaidoti giminaičiai. O kam juos dabar atkasinėti ir perlaidoti Kaune? Kvailystes daro. Jau geriau būtų gražiau aptvarkyti šie kapeliai, uždegtume žvakutes.
Jai pritaria ir Endriušių kaimo senbuvė, 81 metų Anelė Garšvienė:
- Į šį kaimą atsikėlėme pačioje karo pabaigoje, 1945-aisiais. Pakelėse, laukuose - visur buvo gausybė karių kapų kauburėlių. Kiekvieną kapą žymėjo stulpelis su pavarde, ant kurio buvo uždėta rusiška kario pilotė su žvaigžde. Kaimo vyrai sovietų valdžios nurodymu turėjo iškasti šiuos palaikus, kad pervežtų ir palaidotų karių kapinėse Smalininkuose. Kariai jau buvo palaidoti karstuose, civiliai juos atkasdavo, iškeldavo. Žmonių smalsumas būdavo begalinis - apžiūrėti, kaip išsilaikęs kūnas. Sausame smėlyje gulėję karstai ir palaikai buvo stebėtinai gerai išsilaikę. Kaip nustebome, kai keliuose atidengtuose karstuose radome karių palaikus, aprengtus vokiškomis uniformomis. Greitai uždengti karstai keliavo į rusų karių kapines ir čia atgulė tikrai jau broliškuose kapuose. O kam dabar drumsčiama palaikų ramybė, aš tikrai nesuprantu.
Kitaip mano Vokiečių karių kapų globos tautinės sąjungos pirmininkas Manfredas Drobė. Artimiausi jo planai ieškoti vokiečių karių kapų Jurbarko rajono Lapgirių ir Vadžgirio kaimuose, kur turėtų būti palaidoti dar bene 93 vokiečių kariškiai. Po to numatoma paieškas tęsti Raseinių rajono kapinėse.
