Žiniasklaida turėtų nevengti vertinimų ir nebijoti viešai laikytis tam tikros politinės - idėjinės orientacijos. Pavojus demokratijai ir viešajai erdvei pirmiausia kyla ne dėl sąsajų tarp žiniasklaidos ir politikos arba verslo struktūrų, bet dėl visų trijų sandų - politikos, verslo ir žiniasklaidos - susiliejimo ir veikimo išvien.
Taip Eltai tvirtino praėjusių metų pabaigoje į Lietuvą gyventi atvykęs ilgametis "Amerikos balso" bendradarbis Romas Sakadolskis.
- Lietuvoje netyla ginčai dėl to, kokiomis aplinkybėmis į skandalą įsivėlęs politikas turėtų atsistatydinti. Vieni apeliuodami į Vakarų patirtį sako, kad trauktis iš posto reikia tada, kai mesti įtarimai ir jų sukeltas skandalas politiką daro pažeidžiamą bei trukdo jam toliau eiti pareigas. Kiti apeliuoja į teisinės valstybės principus ir teigia nematą pagrindo atsistatydinti, kol prasižengimas nėra įrodytas. Ką manote jūs?
- Man atrodo, turėtų būti kitas kriterijus: atsistatydinti reikia tada, kai kenkiama valstybei ir jos interesams. Politikas yra tarnas ir nors Lietuvoje trūksta šį teiginį įkūnijančios tradicijos, tai nekeičia tikrovės. Kai politikas suvokia, jog yra tarnas, jis dirba geriau, o kai nesuvokia, dirba prasčiau.
Žinoma, ne visada paprasta išmatuoti, kada valstybei kenkiama, o kada - ne. Manau, prezidentas Valdas Adamkus pareiškė savo nuomonę kaip tik tada, nors galbūt galėjo tai padaryti truputį anksčiau, kai jau buvo pradėta kenkti valstybės interesams. Todėl jis ir prabilo.
- Uspaskichas, ilgai nelaukęs skandalo plėtotės, pasitraukė iš Vyriausybės ir Seimo. Tuo tarpu Artūras Zuokas, regis, nutarė sekti Rolando Pakso pėdomis ir nesitraukti, kol nebus priverstas teismo nuosprendžio. Kas, jūsų manymu, lemia tokią sostinės mero laikyseną?
- Įtariu, kad Vilniuje jis turi daug interesų. Tiksliai nežinau, bet, kaip vilnietis, galiu svarstyti, kaip man atrodo. Regis, šioje situacijoje politikas valstybės ir miesto reikalus turėtų iškelti aukščiau už savo asmeninius. Nepažįstu A. Zuoko, bet man, kaip žmogui, gyvenančiam Vilniuje, atrodo, kad jis savo reikalus iškelia aukščiau miesto ir valstybės reikalų. Matyt, jis dar nori šį tą nuveikti. O elgiasi jis arogantiškai ir nepadoriai.
- Ar ne keista, kad skandalingus faktus išviešina žiniasklaida, bet tų faktų lyg ir nenustato institucijos, kurių tiesioginė pareiga tai daryti?
- Žiniasklaida galbūt kaip tik cituoja specialiąsias tarnybas, kurios jai "nulašina" informaciją.
- O tas "nulašinimas" - normali vakarietiška praktika ar daugiau Lietuvos ypatybė?
- Nemanyčiau, kad Lietuvos ypatybė. Kaip apskritai žurnalistas gali ką nors sužinoti? Jis turi šaltinius, gerą uoslę, bet susiranda reikiamą informaciją tada, kai jam kas nors pasako ar parodo dokumentą. Kaip neseniai sakė Rytis Juozapavičius, apie 90 procentų į dabartinius panašių skandalų prasideda tik todėl, kad kažkas nutaria netylėti. Sakyčiau - dar daugiau nei 90 procentų. Taip vyksta visame pasaulyje ir šiuo atžvilgiu Lietuva nesiskiria nuo kitų valstybių.
- Tačiau susidaro įspūdis, kad Lietuvos specialiosios tarnybos kaip reta nepajėgios įrodyti galimos politikų korupcijos - pavyzdžiui, A. Zuoko atveju, kuris anaiptol ne vienintelis.
- Taip. O jeigu jos ir pajėgios, tai yra nutarusios to nedaryti. Man asmeniškai kyla įtarimas dėl korupcinių ryšių, kurie, manyčiau, driekiasi iki aukštų valdžios postų. Jei problema būtų tik specialiųjų tarnybų kompetencijos stoka, tai galėtume sakyti "ačiū Dievui", nes profesionalumas - ugdomas dalykas. Tačiau įtariu, jog problemą sudaro ne tik kompetencijos stygius. Problema susijusi su korupciniais ryšiais valstybės struktūrose.
- Kaip manote, kodėl premjeras Algirdas Brazauskas viešai užsistojo A. Zuoką, pareiškęs, jog nemato pagrindo sostinės merui atsistatydinti?
- A. Brazauskas jau daugelį metų plaukioja Lietuvos politiniais upeliais. Jis gerai žino, kada reikia patylėti ir kada - pakalbėti. Šiuo atveju jo žodžiai apie A. Zuoką galėjo būti signalas liberalcentristų aplinkai.
Nemanau, kad būtent šie premjero žodžiai buvo labai reikšmingi - juk jis visada buvo gana palankus A. Zuoko atžvilgiu. Man atrodo, tai lemia bendri interesai. Dalis žmonių Socialdemokratų partijoje ir dalis žmonių Liberalų ir centro sąjungoje, matyt, turi bendrų reikalų ir derina savo interesus. Deja, interesų derinimas Lietuvoje - kad ir mažoje valstybėje - vyksta "aukšto pilotažo" lygiu.
Man susidaro įspūdis, kad A. Brazauskui dar reikia pabūti valdžioje. Kodėl jam to reikia - negaliu pasakyti. Bet jis ir pats neslepia, kad jam dar reikia valdžios. Kartais jis niurzga, būna piktas, bet iš valdžios nesitraukia. Matyt, esama interesų, kurie jam neleidžia trauktis.
- Kaip vertinate Lietuvoje susiklosčiusius verslo, politikos ir žiniasklaidos santykius? Ar jie nekelia grėsmės demokratijai?
- Yra buvę atvejų - Azijos, Afrikos šalyse, - kai kilo tokia grėsmė. Sunku pasakyti, ar prie tokios padėties artėjama Lietuvoje, bet jei iš tikro artėjama, tai grėsmė demokratijai - didelė. Ji pasireiškia pirmiausia tuo, kad deformuojama idėjų rinka. Kai mažėja žiniasklaidos šaltinių, neišvengiamai susiaurėja viešos diskusijos erdvė, o taip nutinka tada, kai politika, verslas ir žiniasklaida susilieja. Vieša diskusija nunyksta, nes ją ima lemti kieno nors interesai.
Esama ir kitų pavojų. Didžiausia grėsmė valstybei yra ta, kad paprastas žmogus pasikliauja informacijos šaltiniu, užtikrinančiu jo ryšį su politine, ekonomine ar kita tikrove, o kai tas ryšys pereina iškart per du filtrus - kažkieno politinės orientacijos ir turtinių santykių, tikrovės vaizdas tampa iškreiptas. Atsiranda daug erdvės korupcijai, kurios tiek nebūtų, jei verslas, politika ir žiniasklaida nebūtų pavojingai susiliejusios.
Lietuva, kaip maža valstybė, šiuo atžvilgiu yra ypač pažeidžiama. Amerikoje, Prancūzijoje ar Lenkijoje valdyti viešąją erdvę yra daug sunkiau. Amerikoje jau apie 10 metų vyksta intensyvus žiniasklaidos supirkimas, daug kas įtaria už to slypint politinius interesus, tačiau juk visos JAV žiniasklaidos nesupirksi. O Lietuvoje informacijos šaltinių - nedaug ir tenka pasikliauti nedideliu jų skaičiumi. Permainos Lietuvos žiniasklaidoje daro kur kas didesnę įtaką jos pateikiamam tikrovės vaizdui, negu, pavyzdžiui, Jungtinėse Valstijose.
- Tai kuri jungtis kelia didžiausią grėsmę - ar politikos ir verslo, ar žiniasklaidos ir politikos, ar verslo ir žiniasklaidos?
- Tikroji grėsmė atsiranda tada, kai verslas, politika ir žiniasklaida veikia išvien, kai mums nežinant nustatoma, apie ką mes kalbėsime ir diskutuosime. Jei kontroliuojama, kas ateis į viešų diskusijų erdvę, kokie joje bus keliami klausimai, kokios temos gvildenamos, tai iš mūsų atimama galimybė rinktis, apie ką ir kaip mes norime sužinoti ar diskutuoti.
Tačiau dėl žiniasklaidos politinės orientacijos galiu pasakyti kad, jei laikraštis ar net kuri nors kita žiniasklaidos priemonė nesilaiko absoliučiai jokios politinės pakraipos - turiu galvoje ne paramą partijoms, o idėjines nuostatas, - tai toks laikraštis bus "pilkas", blankus ir neįdomus. Nereikia manyti, kad pozicijos neturėjimas leidžia geriau pateikti tikrovę. Tikrovės pateikimas - tai kartu ir jos vertinimas. Svarbu, kad atsirastų vietos įvairiems vertinimams, tačiau ne mažiau svarbu, kad atsirastų suvokimas, jog vertinimai yra žiniasklaidos privalumas, o ne yda.
Todėl nematau pavojaus, kai tam tikros politinės jėgos iš dalies tapatinasi su tam tikra spauda. Nors Lietuvoje, kur spaudos palyginti nedaug, reikia būti atsargiems.
Tuo tarpu verslo ir žiniasklaidos jungtis, kai keli stambūs savininkai, kuriems rūpi ne pati žiniasklaida, o jos teikiamas pelnas, supirkinėja žiniasklaidos priemones, gali pakenkti viešajai erdvei. Tačiau Lietuvoje ši problema dar nėra tokio masto, kad reikėtų dėl jos nerimauti.
Žinoma, esu už tai, kad Lietuvoje būtų kuo daugiau nepriklausomos spaudos, radijo stočių ir televizijos kanalų. Nemanau, kad padėtis geriausia tada, kai milijonieriai nusiperka laikraštį, radijo stotį ar televiziją. Tačiau realybė yra tokia, kad žiniasklaidai reikia didelių pinigų.
- Ačiū už pokalbį.
Kalbėjosi Vladimiras Laučius.
