SKAITYTOJO NUOMONĖ .................................. Ar įmanoma sukurti visiškai tobulą teisinę valstybę?
Kad nebūtume vien lepšiai ir mėmės
Lietuvos visuomenėje tvirtai tebesilaiko nuomonė, kad tereikia vieną kartą tinkamai nubalsuoti ir Lietuvoje įsivyrautų ideali tvarka ir teisingumas be sukčiavimų, melagysčių, nutylėjimų, apiplėšinėjimų ir be "penktosios kolonos" keliamų grėsmių. Tai tėra tik dar viena utopinio "Saulės miesto" vizija. Šiokia tokia tvarka Lietuvoje tegalima, jeigu panašiai susitvarkytų ir didžiosios kaimyninės valstybės: Lenkija, Rusija, Ukraina ir kt. Kas, pavyzdžiui, nutiktų baltu, švariu kostiumu pasidabinusiam "frantui", įsispraudusiam į suodinų kaminkrėčių ir šachtininkų minią? Jis akimirksniu irgi išsiteptų...
Matyt, kad kovojant prieš šalies vidaus blogybes nelabai tinka Sąjūdžio priemonės, pritaikytos išorės priešui atremti. Vienoks yra būdas gintis nuo gyvatės ar uodo įkandimo grėsmės, visai kitoks - kai nuodas ar užkratas jau pasklidęs po visą kūną. Atrodytų, tereikia pasitelkti skambaliukais ir barškaliukais pasipuošusių "chunveibinų" minią, išvaikyti valdininkus - ir būtų tvarka! Nieko panašaus! Išvaikytuosius pakeistų nė trupučio ne geresni. Nauji valdininkai ateitų iš tos pačios sugedusios visuomenės. Juk per 15 metų Lietuvoje išbandyta visokių galimybių. Net tada, kai rinkimus buvo laimėję korumpuotos sovietinės nomenklatūros priešininkai, į atsakingas valstybės pareigas - į apskrities viršininkų, merų ir t.t. kėdes - tie nomenklatūros priešininkai įtaisė kaip tik buvusius nomenklatūrininkus, atmesdami aktyvius sąjūdininkus. Tas pats pasikartotų rinkimų švytuoklei vėl susvyravus. Rinkimuose dalyvaujančiam piliečiui tai būtų tas pats, kaip lošėjui, dešimtį kartų pralošusiam, pastatyti ant ruletės paskutiniąsias santaupas vienuoliktąjį kartą. Vėl pralošus beliktų vien juodas nusivylimas.
1988 - 1991 metais buvo iškovota šalies Nepriklausomybė. Norint ją įtvirtinti, reikia kovoti dėl visuomeninės santvarkos patobulinimo. Atrodytų, kad mes tebegyvename sovietmečiu, nes "gamybos priemones" - įmones ir didelius žemės plotus - tebevaldo tie patys žmonės, kurie vykdė "proletariato diktatūrą". Tik toks skirtumas: kolūkiečiai vietoje 60 arų gaudavo po tris hektarus "priesodybiniam sklypui".
Na, bet laikykime, kad "darbininkų ir valstiečių" valdžia iš tikrųjų baigėsi - mes gyvename demokratijos sąlygomis. Vis dėlto tai nėra tobula santvarka. Tai vagių valdžia - kleptokratija. Ir tokia ji bemaž visoje Europoje: rytuose ir pietuose - grubiausio pavidalo, labiau į vakarus - kleptokratija "su žmonišku veidu". Europoje viešpatauja vagių solidarumas. Tinka perfrazuotas žinomas anekdotas: "Ką reikia padaryti, kad Europos Sąjunga tavimi rūpintųsi, kad būtų gerbiamos ir saugomos tavo teisės? - Reikia nusikalsti. Kuo didesnis nusižengimas, tuo daugiau teisių laimėsi".
Ar rūpi kam nors Lietuvoje ir Europos Sąjungoje (be pačių nukentėjusiųjų) piramidiniuose bankuose prapuldintos senukų santaupos, už daugybę mėnesių ir metų neišmokėti atlyginimai? Tuo tarpu žmones apšvarinusieji tampa Lietuvos ir Strasbūro teisėsaugininkų "globotiniais", itin skaitomų knygų herojais, televizijos "žvaigždėmis"; iš valstybės iždo jiems išmokamos milijoninės "kompensacijos". Jie sutelkia būrius rėmėjų: pradedant apmulkintomis aukomis - baigiant valdžios pareigūnais. Korupciniams nusikaltėliams ginti iš kailio neriasi Strasbūro teismas ir vakarietiški žmogaus teisių gynimo komitetai, kurie tylėjo, kai vyko, pavyzdžiui, masinės žudynės Ruandoje, ir atkuto tam, kad pasirengtų ginti žudynių organizatorių "žmogaus teises"...
Šiuolaikinė demokratija - lyg didžiulis viešnamis. Kaip neseniai matytame S. Kubriko holivudiniame filme, kur pavaizduota, kaip daugelis įžymybių, užsidengę padorumo kaukėmis, dalyvauja orgijoje. Jei kaukė nusmunka, kaip neseniai nutiko vienam Lietuvos "gelbėtojui" ir "tvarkos žadėtojui", toksai iš kompanijos išspiriamas lauk...
Dar neseniai medicina visų ligų gydymui težinojo vieną būdą - kraujo nuleidimą. Tokį vienintelį būdą težino totalitarinė, diktatorinė santvarka. O vienintelis demokratijos "vaistas" - rinkimai. Tarp šių santvarkų toks skirtumas, kad diktatūra dorą žmogų išrauna ir sunaikina piktžolės vietoje, o demokratijoje doras žmogus yra piktžolių užgožiamas kaip lepus kultūrinis augalas.
Demokratija savo "vaivorykštėje" ar "spektre" visuomet rodo korupcijos, papirkimo, rinkėjų apgaulės galimybes. Ji atspindi kovos už būvį taisykles, šalies papročius, daugumos gyventojų nuotaikas, jų palankumą vienos ar kitos rūšies žmonėms. Štai džiunglių sričiai tapus demokratine valstybe, vietiniai žmogėdros, aišku, balsuoja už tuos, kurie valgo ir ragina valgyti žmogieną...
Demokratija nėra tobula politinė santvarka. Ar įmanoma kas nors geriau? Bet juk pokyčiai negalimi pirma laiko. Pavyzdžiui, Sokrato laikais buvo neįmanoma panaikinti vergijos ar raganų deginimą baigti keliais šimtmečiais anksčiau. Kai kurie istorikai teigia, kad santvarkos pasikeitimas priklauso nuo mokslo, ypač - technikos pažangos. Tad galima įsivaizduoti tokią ateities santvarką: tam tikri mechanizmai, panašūs į melo detektorius ar smegenų darbo analizatorius, išegzaminuoja kandidatus į bet kokias pareigas ir nustato, kas tinka dirbti kiemsargiu, o kas - šalies prezidentu. Šitaip visi piliečiai būtų suskirstyti pagal jų "smegenų rodiklius". Nebereikėtų jokių partijų, jokių balsavimų - visą "politikavimą" atliktų mašinos. Jų negalima papirkti, išvesti iš emocinės pusiausvyros. Taigi būtų tobula "mašinų diktatūra"!
Betgi iš tikrųjų valdytų mašinų kūrėjai ir programuotojai. Juos galima papirkti, jie gali velniai žino ką sugalvoti. Pavyzdžiui, gali įkišti mašinoms tokias užduotis, kad jos atmestų ne blogiausius, o tuos, kurie netinka programuotojams. O kas ir kaip tada galėtų teisingiausiai atrinkti pačius programuotojus, nežinia. Tai būtų lyg ir "mechanizuoto komunizmo" bandymas..
Kaip neįmanoma sukurti "perpetuum mobile" - amžinojo variklio, veikiančio be jokio energijos šaltinio, taip turbūt neįmanoma sukurti tobulos visuomeninės politinės santvarkos, galinčios apsieiti be priespaudos ir apgaulės. Politinė santvarka - kaip skaičius "Py": galima gerinti gerinti, bet galutinio varianto (tobulybės) nėra. Greitų stebuklų šioj srity negalima tikėtis. Tad kiekvieno, kuris nėra pakankamai apsukrus, bet kokioj santvarkoj laukia daugiau ar mažiau tuščių vilčių ir nusivylimo. Tobulą santvarką sukurti gal net ir nebūtina - žmogus privalo grūdintis nuožmioje kovoje už būvį, kaip iki šiol. Kitaip žemėje gyventų tik nevykėliai - lepšiai ir mėmės...
Aleksandras Jakubonis Marijampolė 2005 03 07
