Šiauliečio A. Juozaičio įmonė, kurioje nuo 1999-ųjų birželio vairuotoju dirbo žuvęs J. Mackevičius, nėra didelė įmonė - joje buvo 11 sunkvežimių. Vien Šiauliuose A. Juozaitis sakė turįs apie pusę šimto (!) varžovų - didesnių ar mažesnių krovinių pervežimo įmonių, tad konkurencija labai didžiulė. Pasak verslininko, J. Mackevičius buvo vienas iš geriausių jo vairuotojų: sąžiningas, ne girtuoklis, labai prižiūrėjo jam patikėtą dešimties metų vilkiką "Volvo-320". Darbdavys vairuotojui buvo pažadėjęs naują sunkvežimį, kurį J. Mackevičius būtų gavęs jau po poros mėnesių.
Nebe pirmus metus krovinių pervežimo verslu užsiimantis A. Juozaitis mano, jog jo verslas nėra paprastas: tenka suktis iš paskutiniųjų, aršioje konkurencinėje kovoje rungtis dėl užsakymų. Palyginti nedideli Lietuvos atlyginimai lyg ir leistų konkuruoti su Vakarų vežėjais, nes ten vairuotojai įpratę kas mėnesį gauti 4000 - 8000 Lt užmokestį, tačiau kitos šalys rūpinasi, kad neatsirastų pernelyg daug vežėjų - konkurentų iš Lietuvos bei kitų "pigių" Rytų Europos šalių. Visų šalių policija nuolat stabdo vilkikus su lietuviškais numeriais ir tikrina ne tik automobilių techninę būklę, bet ir viską, prie ko tik galima prikibti: svorį, ašių apkrovimą (daugumoje šalių vilkikas negali sverti per 40 tonų). Tikrinamas prietaisas, fiksuojantis, kiek valandų vairuota. Jei per parą važiuota ilgiau, nei 8 valandas - bauda. Jei vairuota naktį Austrijoje, arba sekmadienį Vokietijoje - bauda. Jei trūksta bent menkiausio dokumento - didžiulė bauda. Jei pastebėtas koks menkutis automobilio gedimas - ne tik bauda, bet ir priverčiama riedėti į artimiausią servisą, kur už darbą bei detales nuplėšiama vakarietiškomis kainomis. Net ir Lietuvoje yra Transporto inspekcija, kurios uniformuoti pareigūnai tikrina sunkiasvores mašinas. Ir taip priekabiai tikrina, kad kelyje praktiškai padaroma automobilio techninė apžiūra.
Visą dieną laviravus pro budrius pareigūnus, naktį vairuotojams iškyla dar didesnė problema - kaip sustojus pernakvoti gyvam sveikam sulaukti ryto. Ne paslaptis, jog kitose šalyse siaučia banditų gaujos, užpuldinėjančios vilkikų vairuotojus, atiminėjančios krovinius. Jau dešimt metų itin blogą vardą turi naktinė Lenkija.
Nieko keisto, kad krovinius vežiojančios firmos taupo kiek įmanydamos. Pavyzdžiui paskaičiuota, jog pinu draudimu apdrausti apsimoka tik naujus, kainuojančius apie ketvirtį milijono litų, sunkvežimius. Toks, kokį vairavo J. Mackevičius, bekainuoja penkis kartus mažiau, o metinė draudimo įmoka - per tris tūkstančius litų. Tad sunkvežimių savininkai senas mašinas apdraudžia tik privalomu draudimu dėl civilinės atsakomybės.
Lygiai ta pati padėtis dėl vairuotojų sveikatos ir gyvybės - dauguma Lietuvos vairuotojų dažniausiai apsidraudžia privalomu draudimu, kuris padengia išlaidas lietuviui užsienyje susirgus ar pakliuvus į ligoninę. Tokia jau žmogiška psichologija, jog kiekvieno sąmonėje gal ir yra minčių apie ligą ar avariją, tačiau tik ne apie mirtį, tad vykdamas užsienin retas žmogus draudžiasi pačiam blogiausiajam variantui. J. Mackevičius ne išimtis - jis buvo apsidraudęs tik ligos atvejui, todėl vairuotojui žuvus draudimo kompanija našlės su dviem našlaitėmis mergaitėmis neparems.
J. Mackevičiaus kolegos vairuotojai sakė, jog dvi valandas iki tragedijos Juozapui mobilaus ryšio telefonu pranešė, kad mūsų pasienyje Suvalkijos žemdirbiai blokavo kelią ir susidariusi dešimties kilometrų eilė.
- Gali būti ir taip, jog būtent ši aplinkybė lėmė, jog J. Mackevičius nesustojo nakvoti, o pabandė naktį pasiekti sieną, kur būtų turėjęs gražaus laiko išsimiegoti ilgoje eilėje, - kalbėjo žuvusiojo kolegos vairuotojai. - Mūsų darbas nėra lengvesnis, nei runkelių augintojų. Kol nuvažiuoji tik vieną reisą iki Anglijos ir sugrįžti, savo šeimos nematai beveik tris savaites! Skubi namo, o čia pikti dar žemdirbiai, kuriems mes niekuo neprasikaltę, kelią pastoja. Kam blokuoti kelią, ar ne tikslingiau jiems būtų užtverti cukraus fabriką arba ministeriją?
