Žmogus - politinis gyvūnas, kažkada sakė Aristotelis. Dabar galėtume jį patikslinti: žmogus - informacinis gyvūnas. Mūsų sąmonė panirusi informaciniame okeane, tai mūsų tikrasis maistas. Be informacijos būtume bejėgiai. Tačiau nedažnai susimąstome, kad tas maistas gali būti užnuodytas.
Vieni diktatoriai laidojami, kiti - triumfuoja
Šių metų kovo pradžioje nuo 1959 m. Kubą valdantis F. Castro už 110 mln. dolerių iš Rusijos nusipirko naujausią prabangų "Iljušin Il-96-300" markės lėktuvą, praėjusį šeštadienį palaidotas buvęs Jugoslavijos prezidentas "Balkanų budeliu" vadintas S. Miloševičius, o sekmadienį vyko rinkimai Baltarusijoje, kur šeimininkauja paskutiniu Europos diktatoriumi vadinamas A. Lukašenka. Skirtingos autoritarinių vadovų trajektorijos.
Dabar, kai skaitote šias eilutes, jau žinote daugiau apie tai, kas įvyko pasibaigus prezidento rinkimams Baltarusijoje. Tikiuosi, kad žmonių aukų nėra, nors kraujo praliejimą žadėjo ES užsienio reikalų ministrams jų kolega iš Baltarusijos. Pats prezidentas A. Lukašenka atvirai kalbėjo, kad galimiems protestuotojams "nusukios galvas kaip ančiukams". Sekmadienį skelbti duomenys, gauti po balsavimo apklausus rinkėjus. Pagal juos, A. Lukašenka gavo virš 80 proc. balsų. Stabilios demokratijos šalyse taip gauto rodiklio paklaida apie 1 proc., tačiau, pavyzdžiui, Lietuvoje 1992 m. paklaida viršijo 10 proc., nors tada balsuojančių vienaip ar kitaip niekas nevadino teroristais, o apklausos nebuvo filmuojamos. A. Lukašenka padarė viską, kas įmanoma, ir kas neįmanoma, kad pasiektų savo.
Scenarijų studijavo abi pusės
Šie rinkimai įdomūs tuo, kad priminė savotiškas gūžynes, žaidžiamas neužsirišus akių, arba pokerį, žaidžiamą ne tik atviromis kortomis, bet ir žinant, kada ir kokią kortą priešininkas mes. Ir nereikia būti labai sumaniu žurnalistu ar gudriu politiku, kad galėtum permanyti šio žaidimo taisykles. Tiesiog jis mėginamas žaisti jau bene penktą kartą. Serbija (2000 m. spalis), Kirgizija (2005 m. kovas, "Tulpių revoliucija"), Gruzija (2003 m. lapkritis, "Rožinė revoliucija"), Ukraina (2004 m. lapkritis-gruodis, "Oranžinė revoliucija"), ir štai dabar Baltarusija ("Džinsų revoliucija" - daugiausia remiama studentų, jaunimo). Scenarijus vis tas pats: esantis poste prezidentas ar jo remiamas įpėdinis po rinkimų opozicijos apkaltinamas suklastojęs rinkimus, žmonės išeina į gatves, vyksta protesto mitingai, balsai perskaičiuojami arba rinkimų rezultatai panaikinami ir opozicija iškovoja pergalę. Apie tai, kad šis scenarijus bus kartojamas Baltarusijoje, ne kartą kalbėjo ir Baltarusijos valdžia, ir opozicija. Tiesa, vienas iš esminių skirtumų - kaip jau minėta, šį kartą nėra netikėtumo elemento, žaidžiama atviromis kortomis. Ko gero, nuspėjamumas dar labiau sumažina Baltarusijos opozicijos šansus, kurie ir taip mažesni, nei kitose keturiose minėtose šalyse.
A. Lukašenka dar 1994 m. pirmą kartą laimėjo prezidento rinkimus pakėlęs savo populiarumą, kai į jį buvo paslaptingai pasikėsinta. Šiais metais artėjant prezidento rinkimams A. Lukašenka sukvietė jėgos struktūrų vadovus ir įsakė jiems užkirsti kelią sąmokslams. Pirmieji buvo atskleisti jau po kelių dienų. Vienas iš jų - garsusis "išeinančiųjų iš baseino" sąmokslas, kuriame esą dalyvavo ir viena Lietuvos bendrovė (http://www.omni.lt/index.php?base/z_341189) (Baltarusijos saugumiečiai dar nėra gerai išmokę anglų kalbos, ir vietoj "exit polls", išeinančiųjų iš rinkimų, tariamų perversmininkų dokumentuose įrašė "exit pools", "išeinančiųjų iš baseino"). Kitas televizijos ir radijo eksploatuotas "diversantas" (pastarąsias kelias dienas internetu nuolat klausiausi Baltarusijos radijo) vogravo, kad teroristinių veiksmų buvo apmokomas stovykloje Gruzijoje, kur instruktoriais dirbę, be kitų, net ir keturi arabai. Taigi iš karto tikimasi nepriklausomų šaltinių pranešimų apie kitokius, nei oficialieji, rinkimų rezultatus, ir po to kilsiančių neramumų. Pamokos išmoktos išties nuodugniai. Vykdant Ukrainos oranžinę revoliuciją svarbų vaidmenį vaidino mobilieji telefonai. A. Lukašenkos režimas ir čia užbėgo už akių: Baltarusijos mobiliojo ryšio abonentai prieš rinkimus ėmė gauti anoniminius pranešimus, kuriuose tie, kurie brangina sveikatą ir gyvybę, raginami neiti protestuoti dėl rinkimų rezultatų. Per nevyriausybines organizacijas, kurios buvo svarbiausias spalvotųjų revoliucijų variklis, smogta dar anksčiau, A. Lukašenka uždraudė gauti joms paramą iš užsienio. Tai nenuostabu: Pasaulio Banko duomenimis, 2004 m. 95 proc. lėšų, kuriomis disponavo Ukrainos nevyriausybinės organizacijos, buvo gautos iš Vakarų.
A. Lukašenka kopijuoja BBC
Buvęs sovchozo pirmininkas 52-jų metų A. Lukašenka savo rankose sukaupė sunkiai mums įsivaizduojamą valdžią. Baltarusijos parlamente nėra nė vieno opozicijos atstovo, be to, parlamentas įstatymais gali imtis reguliuoti tik tas sritis, kurių nereguliuoja prezidento dekretai ir įsakai. Tuo tarpu prezidentas aprėpia viską: skiria ne tik vyriausybę ir ministrus, bet ir teisėjus, generalinį prokurorą, armijos vadus, nacionalinio banko vadovą, Mokslų akademijos prezidentą ir jo pavaduotojus, universitetų rektorius, svarbiausių laikraščių, radijo ir televizijos redaktorius, tiesiogiai vadovauja visam ūkiui, net atskiroms įmonėms, tvirtina miestų ir rajonų administracines ribas, o paskutiniu metu sau pasiėmė išimtinę teisę tvirtinti net ir gatvių pavadinimus.
Televizijai ir radijui Baltarusijoje pinigų nestinga. Suprantama, tai - neatskiriama valstybės aparato dalis. Lietuviai kartais krato galvą dėl Baltarusijos žiniasklaidoje pateikiamos tendencingos informacijos apie Lietuvą. Tačiau tai - visiškai natūralus dalykas. Prisiminkime, kiek metų patys mitome užteršta informacija apie supuvusius Vakarus. Beje, tam tikra dalis propagandoje pateikiamų faktų buvo teisingi: ir vyriausybių krizės, ir nedarbas, ir šimtai kitų dalykų, tik, žinoma, buvo nutylima kita pusė. Ir visada atsirasdavo vakariečių, net ir iškilių intelektualų, liaupsinančių tuometinį sovietinį režimą. Pasaulis didelis ir margas, jei gerai ieškosi, visko surasi.
Baltarusijos propaganda remiasi keliomis tezėmis. Pirmoji - apie ypatingą Baltarusijos ekonominį modelį, kuris esą tarnauja paprastam žmogui, jo socialinei gerovei, o prielaidas tam sudaro valstybės, tiksliau, paties A. Lukašenkos tvarkoma ekonomika. Antroji - aršiai kritikuojama kaimyninių šalių reformų patirtis, "laukinis kapitalizmas", kuris esą atnešęs tik skurdą ir begalinius nusivylimus. Trečioji - aiškiai atskiriami "blogieji" ir "gerieji" užsieniečiai. Vakarai ir jų "marionetės" Vidurio ir Rytų Europoje - besąlygiškas blogis, Rusija - absoliutus gėris, nors taip pat nukamuota "laukinio kapitalizmo". Ketvirta, kuriamas valstybės ir tautos įvaizdis. Kaip žinia, A. Lukašenkos dėka baltarusiai beveik praranda savo kalbą ir savastį, tačiau Baltarusijos propagandistai dėl įvaizdžio problemų neturi. Pabrėžiama, kad Baltarusija yra vienintelė drąsi ir principinga Europos šalis, ginanti kiekvieną savo pilietį. Baltarusiai - tai tie patys rusai, tik dar darbštesni, draugiškesni, taikingesni.
Su Baltarusijos propagandos pavyzdžiais galima susipažinti Nacionalinės valstybinės televizijos ir radijo kompanijos tinklalapyje (http://www.tvr.by/rus/tv1.asp). Galima pažiūrėti kai kurių labiausiai nusisekusių propagandinių laidų. Pavyzdžiui, "Baltarusija. Žvilgsnis iš išorės" - kalbančios galvos visų pirma trina į miltus savo valstybes, o tai pagal antrąją propagandos tezę ir yra svarbi šalies vidaus tema. Tiesa, nestinga ir liaupsių Baltarusijos režimui. Čia galima išvysti ir pirmojo Lenkijos prezidento L. Walęsos garsiuosius, tik jau pražilusius ūsus - XX a. pabaigos Europos, o gal ir viso pasaulio istorijos simbolį. Nejaugi išėjęs į pensiją L. Walęsa įsidarbino A. Lukašenkos propagandos ministerijoje? Žinoma, ne. Galima įtarti, kad pasinaudota šio žmogaus patiklumu. Jis tiesiog pasakoja, kad reformos Lenkijai kainavusios brangiai, daugybė lenkų nepatenkintų, politinėje padangėje siautėja populistai. Žinoma, ilgai laukti jų netenka ir šiose laidose - nuo "Savigynos" lyderio A. Lepperio iki buvusio kandidato į prezidentus S. Tyminskio. Šitie vyrai trenkia iš peties - Lenkijoj badauja 3 mln. vaikų, visiška suirutė, juoda depresija. S. Tyminskis (1990 m. rinkimuose aplenkęs tuometinį ministrą pirmininką T. Mazowieckį ir patekęs į antrąjį turą) atvirai pareiškia, kad Baltarusijos modelis kur kas pranašesnis už lenkiškąjį.
Įdomi ir laida "Kietas pokalbis". Ir pavadinimas, ir laidos vinjetės labai primena BBC "Hard Talk" (įdomu, kiek A. Lukašenka sumokėjo BBC "už formatą"?). Laidos vedėjas įžangoje kaitina įtampą. Po A. Lukašenkos derybų su V. Putinu kalbina su A. Lukašenkos patarėją. Pirmas klausimas: "Lukašenka - istorikas, Putinas - juristas. Ar tai atsispindi derybų metu?" Antras klausimas dar "kietesnis": "Ar Rusijai vis dar sunku pripažinti Baltarusijos ekonomikos laimėjimus?"
Įdomu, kiek A. Lukašenka valdys mūsų kaimyninę šalį? Bet kokiu atveju, lengvų išeičių ir sklandžios demokratizacijos čia nebus. Net ir minėtose keturiose valstybėse, kuriose neseniai įvyko rožinės revoliucijos, padėtis anaiptol nėra rožinė - greičiau neaiški ir miglota. Amerikiečių nacijai yra būdingas šventas įsitikinimas, kad visų šalių piliečiai nori demokratijos. Galų gale ir mes visi, nors gal ir ne taip šventai, vadovaujamės panašia paradigma. Tačiau visada prisimenu ir E. Frommo įžvalgią knygą "Bėgimas nuo laisvės", kurioje atskleidžiami psichologiniai mechanizmai, kurių dėka žmonės jaučiasi saugūs ir laimingi būtent diktatoriaus šešėlyje. Baltarusijoj turi būti laisva spauda, laisvi rinkimai, ir tada padėtis turėtų keistis. Tačiau - kažin ar taip sparčiai ir ta kryptimi, kaip mes norėtume.
