Dvi moterys – motina ir sesuo – apeigauja prieš mirusiojo fotoportretą. Tai vyksta Japonijoje, todėl viskas japoniška: smilkalai, klūpėjimas ir mantrų kartojimas, portretas kaip altorius. Iš portreto žvelgia trisdešimties metų amžiaus, proporcingo veido, švelnių bruožų vyras, taikingai. Jis jau miręs, nuo persidirbimo.
Šis reiškinys gana dažnas Japonijoje ir Korėjoje, garsėjančiose savo ekonominio augimo stebuklais; jam pavadinti XX a. devintame dešimtmetyje, pačioje išaugimo viršukalnėje, japonai sudarė naują žodį iš hieroglifų „perviršis“, „darbas“ ir „mirtis“, skirtą nusakyti staigioms ir nepaaiškinamoms mirtims, nusinešančioms vyrus po keturiasdešimties. Jie užgęsta – nustoja veikusi širdis, smegenys, kepenys – staiga, kartais net prie darbo stalo.
Staigi trisdešimtmečio japono mirtis, neįprasta tik savo pajaunėjimu, atsidūrė ir pasaulio žiniose. Ką galima apie ją pasakyti? Ką galima pasakyti apie žmogų, neturėjusį nuosavų namų, savos šeimos, savaip keistų užsiėmimų laisvalaikiu, neturėjusį laiko pailsėti, nes nebuvo laiko pajusti nuovargį? Galima suskaičiuoti jo darbo valandas, padalinti jas į savaites, į mėnesius, metus – gauti įspūdingus skaičius žinioms. Galima papildyti reportažą faktais apie stresą, jo priežasčių ir jo išvengimo priemonių miglotumą svariai uždangstant faktų ir priemonių suskirstymu į kategorijas. Galima pakalbinti ir tiesioginį kaltininką (?) – kraugerę darbovietę, nešališkai išklausyti jos pateikiamus faktus ir poziciją, ir užbaigti reportažą „ekonomine situacija“. Ir tai bus tiesa.
Įteisinta darbo svaitės trukmė Korėjoje yra keturiasdešimt valandų. Tie, kurie išdrįstų dirbti lygiai tiek, būtų atleisti, motyvuojant nepakankamais sugebėjimais, nelojalumu, nedarbštumu. Kiekybė apsimestų kokybe. Įteisintos metinės atostogos turėtų trukti penkiolika dienų; realybėje jos trunka tris, keturias dienas. Trisdešimt procentų Korėjos įmonių, mažų ir didelių, visai neduoda atostogų, nes ekonominė situacija niekada nebūna tam palanki.
Kwarosa Korėjoje ir karoshi Japonijoje dar vadinamos „industrine mirtimi“. Ji tapo faktu, neatsiejamu nuo šių šalių modernizacijos. Ji figūruoja ir draudimo sutartyse, yra įkainota, turi jai būdingus bruožus, amžių, ji tiriama, apie ją rašomi straipsniai. Išskirtiniais atvejais ji gali virsti net ir garbingumo – atsidavimo garbingumo – liudytoja. Daugiausia, žinoma, apie ją rašoma neutraliai, kaip apie faktą, ir su žmogaus, žinančio, kad mirties vis tiek neapgaus, viltimi vis bandoma apgauti ją sveiko gyvenimo būdo propagavimu – negerk, nerūkyk, sportuok, išdainuok tą stresą karaokėje! Vesk, galų gale.
Bet lengviau tai pasakyti, nei padaryti. Didžioji dauguma jaunų korėjiečių ir japonų, uoliai mokęsi tam, kad pakliūtų į kuo geresnį universitetą, kurio baigimas garantuotų kuo geresnę darbo vietą, ir, pagaliau atsidūrę šioje darbo pasaulio mašinerijoje, nebeturi laiko merginų žvalgyboms. Laikas dingsta, jį užima darbas. Viršvalandžiai virsta darbu, juos pakeičiantis alaus gėrimas su kolegomis po oficialių darbo valandų virsta darbu: prie alaus kalbama apie darbą. Kelios valandos miego gyvybei palaikyti, ir vėl – naujas rytas darbo. Darbas duoda vaisių, darbas leidžia gyventi, gyventi vardan darbo. Jei šeima, dažniausiai – motina, suras jaunam vyrui tinkamą nuotaką, įvyks vestuvės – švaistūniškos, pagyrūniškos, kaip povo uodega, ir kartu – praktiškos, apskaičiuotos, nes po jų turės prasidėti taupus gyvenimas. Rudenį pakeis žiema, žiemą pakeis pavasaris. Ir tai galės nutikti tik darbo dėka.
Niekas čia nesidomi, kodėl tik vyrai miršta nuo industrinės mirties. Niekas nepaklausė japonių moterų – motinos ir sesers: tvarkinguose, neskurdžiuose jų namuose, praradimo skausmo nesustingdytų jų veidų, aprėmintų nepigių šukuosenų, kaip niekas nepastebėjo ir beprasmiškai meniško manikiūro ant mirusiojo sesers apeigas atliekančių rankų – o kur šeimos tėvas? Kodėl sūnus ir brolis išlaikė šias dvi moteris? Kur jo žmona? Kur jo gyvenimas? Kur jo gyvenimo prasmė? Negi šios mirtys tapo tokios įprastos, kad jau nebeklausiama „kodėl?“ Negi „kodėl?“ jau virto nebeklausiamu klausimu?
Priblokšta šitokio nužmoginimo, negaliu neprisiminti Josef Pieperio knygos „Laisvalaikis – kultūros pagrindas“.* Negaliu nesutikti su jo mintimi, kad religija gali gimti tik laisvalaikyje – laisvalaikyje, kuris išlaisvina laiką Dievo prigimties apmąstymui. Laisvalaikyje, kuris buvo ir visad bus pirmuoju ir svarbiausiu kultūros pamatu. Laisvalaikyje, kuris yra proto būsena ir sielos sąlyga, puoselėjančios sugebėjimą suvokti pasaulio realybę. Ir, kurį sunaikinus, lieka tik darboholiko mirtis.
*Josef Pieper. Leisure, the Basis of Culture. St.Augustine‘s Press. South Bend, Indiana. 1998.
