Ar egzistuoja teisė netoleruoti pono Liutauro Ulevičiaus su jo pastebėjimais „Omni laike“ (http://www.omni.lt/?i$9359_70693$z_281864)? Pernelyg jau skaudu matyti Europos Sąjungos nesužalotą lietuvišką šovinizmą. Giesmę šventai neapykantai ir savo tautiniams kompleksams.
Norėtųsi tikėti, kad ksenofobija ir konservatyvus nacionalizmas yra šio amžiaus atgyvena Lietuvoje. Vakarų pasaulyje toks straipsnis būtų priskirtas marginalams, o autorius susigadintų akademinę karjerą visam gyvenimui. Lietuvoje jis (beje, kaip ir Murzos šou) patenka į viešumą pasiieškoti bendraminčių. Ir vis per tą lietuvišką toleranciją.
Taigi dar nesukako nė dvidešimtieji nepriklausomybės metai, o lietuviška ksenofobija jau kuria savo mitus. Tie mitai nepasako nieko nauja. Paradoksaliausia, kad autorius siūlo vadovautis protėvių standartais. Kalbama apie kažkokius protėvius (nepasiekiamybė, dėl kurios verkė savo eilėraščiuose ir Maironis), migracijos stabdymą. XXI amžiuje etikos reikia mokytis iš viduramžių. Nemaža dalis mūsų protėvių kalbėjo rusiškai ir lenkiškai (visokie -evičiai), žudė rusus, totorius ir vokiečius. Nemėgo valgyti šakutėmis ir grindė santuokas pinigine nauda (suprask, pardavinėjo dukteris). Buvo smagu gyventi, be jokios abejonės. Jei kas nors ko nors negerbdavo, užtekdavo snukius išdaužyti ar paprasčiausiai išprievartauti.
Rašoma straipsnyje ir apie „vergus“, dirbančius užsienyje (kažkodėl savanoriškai vergauti užsienyje tiems žmonėms yra geriau negu dirbti Lietuvoje už biudžetinį atlyginimą...), ir apie kitų rasių atstovus, ir apie gėjus. Globaliame pasaulyje visi tampa priešais.
O dabar gi - gailėkitės. Pasaulis nepaprastai pasikeitė. Dauguma nebeturi, anot pono Ulevičiaus, jokių teisių. Keistas daugumos viktimizacijos kompleksas. Rusija tą strategiją įvaldžiusi labai neblogai - jiems atrodo, kad visur skriaudžiami rusai. Dabar atėjo laikai, kai ir Lietuvoje visur skriaudžiama dauguma. Iki tokio lygio, kaip teigia autorius, kad tik mažumos ir beturi teises. „Gaila, kad būtent Europos Sąjunga tampa prievaizdu, užtikrinančiu tik mažumų teises“.
Taip ir rašo autorius užmiršdamas, kad dauguma demokratinėse valstybėse lengvai nusistato savo teises. Ir jis, kaip daugumos atstovas, gali laisvai demokratiškai daryti įtaką šiam procesui. Bėda tik, kad krikščionybė sekuliarioje Europoje yra viena iš mažumų, kurios teisių ir nepanoro gerbti daugumai atstovaujantis Europos parlamentas (kaip ir islamo, pagonybės ar judaizmo). Visos daugumos ir mažumos yra įsivaizduojami aljansai - tariamų ir tikrų bendraminčių susitarimas.
O kodėl mažumų teises reikia ginti? Atsakymas paprastas: kad pernelyg apsidžiaugę dėl dominavimo suteikiamų galių, tautiečiai jų neišskerstų (kaip atsitiko su žydais). Kad visuomenėje išliktų atmintis apie tragišką žmonijos istoriją, nusinešusią milijonus aukų. Kažkas suskubs paprieštarauti - bet žydai bendradarbiavo su komunistais, o sovietai trėmė lietuvius į Sibirą. Galbūt ir šiame sakinyje yra tiesos. Bet civilizuotame pasaulyje joks smurtas, jokia represija, jokia žmogžudystė negali būti pateisinama palyginimais. Išžudyti tūkstančiai nekaltų žmonių yra mūsų protėvių žmogiškumo klausimas.
Bet pažvelkime iš kitos pusės. Ar galėtų autorius patikėti, kad netolerantiškieji sovietų armijos kareiviai elgėsi neteisingai, žudydami tautinę lietuvių mažumą sovietinėje imperijoje prie televizijos bokšto Vilniuje? Juk mes negerbėme jų, sovietinės imperijos daugumos, teisių. Gal reikėjo patiems išsikraustyti gyventi į Sibirą?
O gal elkimės kaip mums patogiau - atimkime iš moterų teisę dirbti ir balsuoti, ir įkalinkime jas savo virtuvėse? Ypač tas, kurios negerbia savo vyrų... Gal pasiėmę beisbolo lazdas ginkimės nuo gėjų? Arba rodykime į juos pirštais (kaip kai kurie garsūs veikėjai daro) ir kvatokimės: „Va, gėjus, gėjus eina. O va ta yra lesbietė! Nesijuokčiau ir nebadyčiau pirštais, bet kad ji visai manęs negerbia. Iškrypėlė“.
Tokia neapykantos logika vadovaudamiesi prieisime iki absurdo. Autorius net nesusimąsto, kad „daugumos“ sąvoka yra pagrįsta įsivaizduojamais aljansais, kur dažniausiai jis (žmogus, rašantis straipsnius, lietuvis, ksenofobas) yra mažuma. Daugumos (proletariato ar runkelių) idėjoms reikia lyderių, kurie mobilizuotų tuos žmones daugumos vaidmeniui. Kad ir Šustausko. Arba straipsnio autoriaus, mobilizuojančio neapykantai (kitos alternatyvos, deja, nėra - arba tolerancija, arba, kad ir slepiama, neapykanta). Bet visos daugumos yra įsivaizduojamos (kas yra dauguma Lietuvoje - aukštaičiai ar žemaičiai? Žemdirbiai ar profesoriai?), visos jos yra prieš kažką nukreiptos (rusus, gėjus ar Europos Sąjungą).
Baisiausia tai, kad atsakomybės už savo rasizmą, neapykantą kratymasis palydimas tam tikrais naiviais reikalavimais kitiems („tegul jie mus gerbia“). O už ką gerbti? Už neapykantą interneto portalų paraštėse? Pašaipą? Badymą pirštais ir apkalbas? Daugumos kompleksą?
Nemanau, kad neapykanta ir nepakantumas yra teisingas kelias į lietuviškumą. Yra puikių pavyzdžių Lietuvoje, kai intelektualai, išvažiavę į užsienį, atsiveria Vakarų pasaulio vertybėms ir įsipareigoja savo šalies kultūrai. Atvirumas ir patriotiškas įsipareigojimas leidžia išvengti ksenofobijos, suvokti pasaulio įvairovę, mylėti tai, kas sava, ir išvengti neapykantos tam, kas svetima ir nesuprantama. Bet tam reikia drąsos nugalėti susikurtus savyje baubus.
Tuo tarpu Vakarų pasaulyje mažumų teisės saugomos ne dėl daugumos interesų, o dėl to, kad daugybę kartų mūsų pamėgtų protėvių ir net tėvų rankomis mažumos buvo žudomos ir išnaudojamos. Vergija, pasauliniai karai parodė, kad žmogiškumą griaunantys gyvuliški daugumos dominavimo instinktai gali lengvai sunaikinti civilizacijas. Vakarų ir Rytų pasaulių istorija - kolonializmas, imperializmas - neatitaisomai pakeitė geopolitinę pasaulio situaciją. Būtent dėl tos politinės tragedijos atminties sąvoka „negras“ kolonijinėse šalyse dažniausiai yra nevartotina. Ar būtina Lietuvai perimti šią sąvokos vartojimo tradiciją - svarstytinas klausimas. Viskas priklauso nuo to, kokiame kontekste ji vartojama, kaip ją suvokia žmonės, kuriems ji sakoma. Kai kurios šimtmečio senumo problemos vis dar yra visuomenei skaudžios ir aktualios. Tolerantiški žmonės siekia neužgauti, neįskaudinti, nepažeminti.
Nesuvokiant dominavimo pavojų, svaičiojimai apie netolerancijos poreikį gali būti vertinami tik kaip nelaisvos, įsikalinusios savo prietaruose visuomenės kompleksai. Tolerancija neverčia sutikti su kito žmogaus nuomonėmis ir gyvenimo būdu. Tolerancija suteikia žmonėms teisę į įvairovę, teisę būti skirtingiems. Tolerancija suteikia žmogui teisę į savo nuomonę. Tolerancija labiausiai priešinasi pasaulio suvienodinimui, žmonių supriešinimui. Tiesą sakant, ir aš siūlau netoleruoti. Netoleruoti korupcijos, prisitaikėliškumo, padlaižiavimo, melavimo, žiaurumo, cinizmo. Siūlau visiškai netoleruoti noro visus suvienodinti, noro dominuoti, neapykantos ir paniekos. Siūlau netoleruoti asmeninio pranašumo jausmo. Čia turėtų būti prioritetai. Kovos su akla ir savanaudiška dauguma prioritetai. O ne kova su vėjo malūnais ir įsivaizduojamais priešais.
