Ką tik Vilniaus universiteto Lyčių studijų centras išleido Vytauto Didžiojo universiteto dėstytojo Artūro Tereškino knygelę “Vyrai, vyriškumo formos ir maskulinizmo politika šiuolaikinėje Lietuvoje”. Kalbamės su autoriumi.
Kodėl vyrai ir vyriškumas?
Domiuosi lyčių, seksualumo, galios problemomis. Tačiau Lietuvoje lyčių studijos daugiausia suvokiamos tik kaip moterų studijos. Tai nėra teisinga. Būtina analizuoti ir vyrus. Kaip kažkas yra juokavęs, XIX amžiaus isteriškas moteris dabar pakeitė XXI amžiaus vyrai, kuriems reikia viagros. Dabar jau nebe moterys, o vyrai yra problemiška lytis. Logiška, kad jų problemos imamos vis labiau studijuoti. O Lietuvoje maskulinizmo studijų kaip ir nėra.
Ar iš tikrųjų vyrai dabar yra pasidarę problemiška lytimi?
Atrodo, kad taip. Per mano paskaitas studentės kone vienu balsu tvirtina, kad vyrai sumoteriškėję, kad gerų vyrukų nė su žiburiu nerasi. Lietuvos žiniasklaida nuolat trimituoja apie tikrų vyrų trūkumą. Štai mūsų gerai žinomas vyras Seimo narys Vytautas Šustauskas savo interviu žurnale “Tik vyrams” (2003, Nr. 6, birželis, p. 29) teigia: “...Lietuvoj tikrų vyrų liko apie 3 procentus. Seime, kurio narys esu, jų beveik nėra...” O internetinio folkloro lobyne gali rasti tokią desperatišką raudą “Atsiųsk man diedą”: “Brangusis Dieve, tau meldžiuosi kiekvieną vakarą, kai guluosi, atsiųsk man diedą, bet ne bet kokį, o tikrą ir ne niekšelį kokį. / Jis turi būt gražus ir jaunas, o kūnas jo - stiprus ir liaunas, jis turi būt tikras galiūnas, ir nenuskęsti alkoholizmo liūne, ir turi būti ne bailys, ir pripažinti visuomet, kai klys...” (http://www.omni.lt/index.php?i$9359_102463$z_121507).
Atrodo, kad vyrų padėtis tikrai tragiška... Jie jau baigia išnykti, anot Šustausko.
Gal ir ne tragiška, bet dažnai visiškai nereflektuojama, nors susirūpinimas vyrų padėtimi Lietuvoje reiškiamas vis garsiau. Berniukams ir vaikinams sunkiai sekasi mokyklose ir universitetuose, vyrai dažniau žudosi, skandinasi alkoholyje ir serga širdies ligomis. Jie trumpiau gyvena ir daug dažniau patenka į gyvybei pavojingas situacijas nei moterys. O kur dar įsisenėjusi problema Lietuvoje - vyrų smurtas prieš save ir savo šeimos narius.
Vakaruose jau seniai kalbama apie vyriškumo krizę. Teigiama, kad moterys darosi vis veržlesnės, jos kopia karjeros laiptais ir sėkmingai susitvarko su skirtingais vaidmenimis. O vyrai jaučiasi vis labiau pasimetę ir nebesuvokia, koks jų vaidmuo šiuolaikiniame pasaulyje.
Ar ir Lietuvos vyrai yra ištikti krizės? Ar dabar vyrai yra pralaiminti lytis?
Į šį klausimą labai sunku atsakyti. Vienareikšmio atsakymo nėra. Vienas iš akivaizdžiausių atsakymų galėtų būti toks: vyrai Lietuvoje (daug labiau nei moterys) kenčia nuo sustingusių lyties vaidmenų. Galia ir autoritetas dar vis suvokiami kaip esminiai vyriškumo atributai, tačiau juos turėti pavyksta labai nedaugeliui. Dauguma vyrų kenčia, kadangi jų vyriškumas neleidžia jiems pripažinti savo silpnybių. Jie nuolat jaučiasi turį vienas su kitu varžytis ir vienas prieš kitą dominuoti. Žymaus prancūzų sociologo Pierre’o Bourdieu žodžiais, vyrai yra dominuojami savo pačių dominavimo. Vyrus nugali vyriška savęs svarbumo iliuzija.
Minėjote “sustingusius lyties vaidmenis”. Koks gi vyriškumo modelis dominuoja Lietuvoje? Ką reiškia būti vyru pas mus?
Dominuoja tradicinis vyriškumas, kuris mokslinėje vyrų studijų literatūroje vadinamas hegemoniniu. 2002 metų reprezentatyvi apklausa “Vyriškų vaidmenų krizė Lietuvoje”, atlikta SIC rinkos tyrimų Vyrų krizių centro užsakymu, rodo, kad ir Lietuvos vyrai, ir moterys didele dalimi palaiko tradicines vyro įvaizdžio ir vaidmens normas. Vyro vaidmuo ir vyriškumo modelis nedaug nukrypsta nuo tradiciškai suvokiamo vyro kaip nepriklausomo, aktyvaus, nugalinčio ir atkaklaus veikėjo modelio. Pirmiausia vyriškumas įkūnija tokias savybes kaip finansinė nepriklausomybė, gebėjimas aprūpinti savo šeimą, sugebėjimas apginti savo moterį ir dalyvauti auklėjant savo vaikus. Čia reikia pabrėžti, kad Lietuvos gyventojų vertinami ir vadinamojo “naujo vyro” bruožai: didesnis rūpinimasis vaikais, jų auklėjimas ir priežiūra, jautrumas ir supratingumas, kurių iš “normalaus” vyro tikėtųsi apklausoje dalyvavusios moterys. Pastarieji bruožai nėra visiška priešprieša tradiciniam vyro vaizdiniui, tačiau jį ir papildo, ir išplečia.
O kokios vyro savybės yra “nevyriškos”?
Na, vyriškumas, koks jis iškyla iš minėtos apklausos, nėra “moteriškas” ir homoseksualus. Tai reikštų, kad jis nėra priklausomas, atsiduodantis, pasiduodantis. Be to, “tikras” vyras Lietuvoje ne itin daug dėmesio kreipia į savo išvaizdą, kūną ar savo emocinį gyvenimą. Jam svarbiausias ne intymumas su moterimi, bet gebėjimas ją patenkinti seksualiai (todėl tokia opi impotencijos problema). Tolerancija, įsiklausymas į moterį ar jos problemas, emocinis savęs supratimas - savybės, nesiejamos su tokiu vyriškumu ir vyrišku elgesiu.
Kaip Lietuvos vyrai vertina save? Ar jie jaučiasi esantys “tikri” vyrai?
Pasak minėtos apklausos, didžiuma apklaustų Lietuvos vyrų mano, kad jie atitinka “tikro” arba “normalaus” vyro įvaizdį (net 77 proc.). Įdomu tai, kad apie 10 proc. mano, kad jie veikiau neatitinka šitokio įvaizdžio, o 14 proc. iš viso nežinojo, kaip atsakyti į šį klausimą.
Jei tiek daug vyrų mano esą “tikri”, “normalūs” vyrai, iš kur tada tas nepasitenkinimas vyrais ir pačių vyrų nepasitenkinimas savimi?
Tikrai čia susiduriame su daugiareikšmiu paradoksu. Amerikiečių žurnalistė Susan Faludi, 1999 metais išleidusi knygą “Sustingęs” (“Stiffed”), išpopuliarino idėją, kad Amerikos kultūra “stingdo” vyrus. Vyrai, su kuriais ji darė interviu, jautėsi nukentėję nuo šaltų santykių su savo tėvais, nepatikimo darbo ir feministinių lygybės reikalavimų. Vyrai pavargo. Vyrai ilgisi senų vyriškumo formų. Galbūt vyrai jaučiasi pralaimėtojai bei aukos ir dėl to, kad jų taip trokštamos senos vyriškumo formos ir tradicinis vyriškas autoritetas visuomenėje nuolat kvestionuojami ir jau nebeįmanomi?
Kaip pažymi vyrų ir vyriškumo tyrinėtojai, vyrai kenčia, tačiau jie vis dar laimi. Vyrų susirūpinimas savo vyriškumu neatskiriamai susijęs su besitęsiančia antrine moterų padėtimi visuomenėje. Nelygybė tarp lyčių tebesitęsia. Tai įrodo ir dominuojantys tradiciniai vyriškumo įvaizdžiai, ir nesiliaujantis moterų stereotipizavimas.
Tai ką vyrams daryti? Ar savo studijoje jūs pasiūlote kokių nors išeičių iš aptartos situacijos?
Kokių nors receptų pasiūlyti sunku. Mano knygelėje kalbama apie maskulinizmo politiką, kuri turi būti daugialypė. Taip pat kalbama apie tai, kad būtina dekonstruoti tradicinius lyčių vaidmenis, tradicinį vyriškumą ir moteriškumą. Būtina atmesti suvokimą, kad tėra tik vienas būdas būti “tikru vyru”. Itin svarbu, kad patys vyrai dalyvautų diskusijose, kurios dekonstruoja tradicines vyriškumo sampratas. Vienas iš svarbių maskulinizmo politikos aspektų galėtų būti vyriškumo formų bei praktikų tyrinėjimai ir sąvokos “vyras” turinio pakeitimas.
Ačiū už pokalbį.
Kalbėjosi Virginijus Savukynas ([email protected])
