Augustas TAMALIŪNAS
- Šio nusikaltimo kai kurios aplinkybės tebėra miglotos, - prieš kelias dienas sakė įvykį tiriantis Akmenės rajono vyriausias prokuroras Gintautas Vileikis. - Mat aukomis laikomos merginos slapstosi. Gal gėdijasi pasirinkto gyvenimo būdo, gal yra įbaugintos, o gal naiviai mano, kad viskas užsimirš. Tačiau apklausos pradiniai protokolai įsegti aplanke, baudžiamosios bylos jau nesulaikysi, kaltinimai penkiems įtariamiesiems - trisdešimt aštuonerių metų Stanislovui Rimšai ir trisdešimtmetei Aivai Narutavičienei, abiem viekšniškiams iš gretimo Mažeikių rajono, o taip pat dvidešimt trejų metų Arūnui Kanceriui, jo vienmečiui Mariui Skietriui ir dvidešimt vienerių metų Alvydui Mančiui, mūsų rajono jaunimėliui iš Ventos gyvenvietės - neseniai pareikšti. Įdomiausia, kad jie visi, išskyrus už vagystę teistą Kancerį, lig šiol buvo gerbtini žmonės, bent jau į tamsius reikalus tikrai nesivėlė. Trys iš to penketo - Rimša, Kanceris ir Mančius - suimti, dviem - Narutavičienei ir Skietriui - skirtas namų areštas. Tiesa, byloje figūruoja dar vienas įtariamasis, šeštasis, bet šio kol kas nenoriu įvardyti. Ne, ne todėl, kad A. Š. Yra policijos darbuotojas, o dėl to, kad jo vaidmuo šioje istorijoje dar nelabai aiškus, epizodinis, be to, kaltė neįrodyta. Vis dėlto tai nedaro garbės A. Š. dėvimai uniformai, nes būtent jo bute ir kilo mintis parduoti lengvatikes paneles kaip gyvąją prekę.
O nusikaltimas užsimezgė dievaži netyčia, kažkaip spontaniškai, Stanislovui Rimšai ir Aivai Narutaviečienei bepuotaujant minėto policininko A. Š. namuose. Burnelė po burnelės, žodelis po žodelio, štai ponas Stanislovas ir pakreipė kalbą apie čia pat, Viekšniuose, pas vieną geraširdį žmogelį apsigyvenusias dvi jaunas kaip neprisirpusios uogos sesutes. Reikia, girdi, mergiotėms padėti, nes ką atseit jos beveiks pas tą seną išdykėlį, kur nuolat stumdosi girtuoklėlių kompanijos. Nusivalkios, o panelės, kaip bekalbėtum, pienas ir kraujas, iš tų, kurios svajoja išvykti į užsienį ir ten dirbti ne bet kuo. Ponią Aivą šitokia šneka sudomino. Jaunoji moteris nė nepagalvojo apie tai, kad pati augina dukrelę (labai gražią, aš mačiau - A. T.), kad nė už ką nenorėtų, jog ateityje, pavyzdžiui, po gero penkmečio, kas nors ją imtų ir parduotų nedorėliams linksminti. Kitas reikalas - nepažįstamos mamos dukra, netgi dvi iškart! Aiva Narutavičienė stvėrė ragelį ir paskambino į mobilųjį telefoną ventiškiui Alvydui Mančiui, regis, geležinkelininkui, stoties budėtojui. Šis kaip sykis buvo automobilyje su Marium Skietriu. Pasiūlymas draugužiams pasirodė esąs prie širdies, brukama prekė - irgi, tiktai kaina, matyt, ne. Galiausiai ventiškiai turbūt susiderėjo, o gal Aiva Narutavičienė pati norėjo greičiau baigti turgų, nes gyvoji prekė buvo įvertinta gana juokinga - 100 dolerių ir 100 litų - sumele.
Vyrukai ir tokių perkamųjų neturėjo, bet suvokė, jog apsimoka, na, o kadangi žinojo, kur gauti trūkstamą kapitalą, tai paliepė vežti mergas ir nuskubėjo pas Arūną Kancerį. Kol kas palikime juos ramybėje, o patys užmeskime akį į šitaip parduodamas ir šitaip perkamas paneles.
Janina ir Jolanta yra pemetinukės, tiktai pirmajai jau septyniolika, o antroji netrukus taps šešiolikmete. Jos užaugo gausioje ir šią vasarą dar padidėsiančioje šeimoje. Mat septynių vaikų mama Regina jau šeštą mėnesį po širdimi nešioja būsimąjį kūdikį, sumeistrautą iš pažiūros jaunesnio sugyventinio Arūno. Šio pavardės neklausėme, nes mums labiau rūpėjo jo moters, gana dailios blondinės, regis, išsituokėlės, santykiai su minėtomis dukromis. Nėščioji numojo ranka. Nieko gero atseit iš tų mergelkų neišeis, eina šunų takais, o žodžio pasakyti negali! Janina, motinos žodžiais tariant, mokėsi Dabikinėje, buvo jau devintokė, bet ją, žinoma, turėjo išbraukti iš mokinių sąrašo, kadangi dažnai nesirodydavo ne vien internate, bet ir dingdavo iš motinėlės ir kitų vaikų akiračio. Kur trainiodavosi, pas ką nakvodavo, lig šiol tebėra paslaptis. Laisva it paukštis Janina negrįžo. Susirado užuoglaudą pas kone į tėvus tinkamą kažkokį nenaudėlį Viekšniuose, kur, kaip žmonės kalba, būdavo ne vien girtaujama. Kartais vyresniąją seserį, matyt, aplankydavo Jolanta, jau aštuntokė, ir toks jokių auklėtojų nevaržomas gyvenimas penkiolikmetei tikriausiai patiko. Antraip argi šį kovą ji būtų pasprukusi iš internato, argi iškeistų švaresnę buitį į prišnerkštą būstą pas tą patį viekšniškį, jaunų panelių patroną? Besivaišindamos su daugiau nei dvigubai vyresniais įkaušėliais, Janina ir Jolanta vis svaičiojo norinčios išvykti padirbėti į užsienį, sakysim, į Vokietiją. Bet kuo! Tai kas, jog dar nepilnametės? Juk ir jaunesnės, ir negražesnės už jas merginos kažkaip ten atsiduria!
Dabar imkime ir sugrįžkime prie ventiškių vaikinų. Alvydas Mančius ir Marius Skietrys susirado Arūną Kancerį, tačiau tas, užuot paprasčiausiai paskolinęs draugužiams iki visiškos laimės jų nesugraibomus pinigus, galima sakyti, pats įsibruko į būsimąją bylą. Kai tik ponia Aiva su ponu Stanislovu pristatė žadėtą prekę, kai tik Rimšai į rankas buvo įteikta reikiama sumelė, kai tik šis su Narutavičiene dingo iš akių, Arūnas perėmė iniciatyvą į savo rankas. Atseit uždirbsime, jei veiksime su protu ir patys ieškosime pirklių. Visų geriausia - Vilniuje.
Pasakyta - padaryta. Pirmiausia vyrukai nusivežė pirktas ir protingai bandančias šypsotis mergeles į sodo namelį Ventos gyvenvietės prieigose. Sakoma, jog darbo užsienyje išsiilgusios lengvatikės nesipriešino. Turbūt manė, kad jau artėja išganingas rojus. Tuo tarpu Arūnas Kanceris susirado kažkokius ne pirmo šviežumo laikraščius ir, panaršęs juos, aptiko maždaug tokio turinio skelbimą: "Reikalingos merginos darbui baruose". Šalimais buvo neabejotinai vilniškis telefono numeris.
Arūnas paskambino. Atsiliepė vyriškas balsas. Šiam ir pasiūlė dvi paneles, dar nepilnametes. Aname laido gale buvo ne pirštu darytas vertelga. Prasidėjo derybos. Pagaliau buvo apsistota prie pustrečio tūkstančio, tiktai ne doleriais, o litais. Aptarta susitikimo vieta. Balsas iš sostinės pageidavo pasiimti prekes labai greitai, iš ryto. Perspėjo, kad pinigus paklos tik tuo atveju, jei plataus vartojimo gaminiai nėra atstumiantys ir turi šiokią tokią paklausą.
Susitikimui ventiškiai pasirinko, jų nuomone, pačią tinkamiausią vietą: tiktai už kilometro į pietus nuo jų gyvenvietės esantį Žerkščių kaimą, tiksliau pasakius, tiltą per Ventos upę. Patogesnės viečiukės operacijai "Baltosios vergės" dievaži nerasi. Kad tiktai vilniečiai pirkliai neapgautų!
Tie atvyko sutartu laiku ir išlipo iš savo automobilio. Tuo pačiu metu, iš savo mašinos išlaipinę darbui Vokietijoje arba kitur pasiryžusias abi sesutes, paskui jas ant tilto žengė Arūnas Kanceris, Marius Skietrys ir Alvydas Mančius. Pastarasis, jauniausias iš ventiškių vaikinų trio, pasirodė esąs įžvalgiausias ir nuovokiausias. Jam sukėlė įtarimą vilniečių limuzino valstybiniai numeriai, tiksliau pasakius, raidės. Šios liudijo, kad mašina registruota Kaune. Tai buvo regis, mažmožis, bet vyrukas sąmoningai atsiliko nuo savo draugužių.
Netrukus paaiškėjo, kad pasalą su jauku įtaręs Alvydas Mančius neapsiriko ir kad atvykėliai truputėlį paskubėjo. Jiems reikėjo palaukti jau suabejojusio savo nepatiklumu trečiojo vyruko, tačiau būtent tada, kai šis iš tolo pamatė įteikiamus pinigus ir kai sudvejojęs žingtelėjo pirmyn, staiga nuaidėjo komanda: "Visiems gult!" Jaunuolis apsigręžė ir nurūko kaip sprinteris, bet laimėta distancija ilgai pasidžiaugti nespėjo, nors nuo pagal nusikalstamos veikos modelį dirbusių neuniformuotų policininkų ir paspruko. Bėglys vėliau vis tiek buvo sulaikytas, apklaustas ir įkištas į areštinę. Greitai panašioje patalpoje buvo įkurdintas ir viekšniškis Stanislovas Rimša. Aiva Narutavičienė ir Marius Skietrys atsipirko namų areštu.
Darbo užsienyje taip ir negavusios naivios sesutės, Janina ir Jolanta, po apklausos policijoje buvo laikinai įkurdintos Dabikinėje, savo buvusiame internete. Nepilnametės panelės išsimiegojusios davė valią kojoms ir iš naujo pasileido dulkinais gyvenimo vieškeliais. Bastosi lig šiolei, na, o kadangi, jas pažįstančiųjų nuomone, išdykėlės mergišku santūrumu nepasižymi, tai, matyt, randa kur prisiglausti. Žiūrėk, šitaip belakstant, atsiras apsukresnis geradaris ir išties išgabens už valstybės sienos į išsvajotą rojų, kuriame netgi už nepadorų triūsą mokami gana padorūs pinigai. Bergždžios iliuzijos, kai geriau pagalvoji! Iki pilnametystės netgi Janina gali išsimušti iš sveikatos, o nė šešiolikos metų dar neturinti Jolanta, eidama sesės pėdomis, greitai taps netinkama ne vien smagiai plūkiavai Vokietijoje, bet ir Ventoje bei Viekšniuose. Jaunų senučių niekas nemyli! Štai ką turėtų įsidėti į savo protelius šuntakiais išėjusios sesutės.
