Irena ZUBRICKIENĖ
Černobylio atominės elektrinės avarija - viena didžiausių atominės energetikos istorijoje. Tai atsitiko prieš 20 metų, naktį iš balandžio 25-osios į 26-ąją. Už 120 kilometrų nuo Kijevo atominės elektrinės 4-me energobloke kilus gaisrui sprogimas sugriovė reaktorių.
Avarijos padarinys - 50 milijonų įvairiausių radionuklidų, išplitusių aplinkoje. Tai tas pat kaip 500 atominių bombų numestų 1945 metais ant Hirosimos. Dėl sudėtingų meteorologinių sąlygų, atsiradusių po avarijos, labiausiai užterštomis tapo didelės Ukrainos, Baltarusijos ir Rusijos europinės dalies teritorijos. Užterštos oro masės kirto Latvijos, Estijos, Lietuvos, Lenkijos, Skandinavų šalių, taip pat pietų Moldavijos, Rumunijos, Bulgarijos, Graikijos bei Turkijos teritorijas. Užterštumo pavojaus neišvengė Austrijos, Vokietijos, Italijos, Didžiosios Britanijos ir kitų Vakarų Europos šalių teritorijos.
Oficialiai skelbiama, kad nuo Černobylio katastrofos vienaip ar kitaip nukentėjo ne mažiau kaip 9 milijonai žmonių. 1986 - 1990 metais likviduoti ČAE avarijos pasekmių buvo išsiųsta daugiau nei 800 tūkstančiai piliečių, iš jų per 8 000 - iš Lietuvos. Skaičiuojama, kad per 20 metų apie 700 lietuvių, besidarbavusių pavojingoje zonoje, jau mirę. Dar panašiai tiek vyrų šiuo metu išvykę iš Lietuvos. Kiek avarijos likvidatorių sunkiai sergančių, neturinčių darbo, skurstančių ir laviruojančių ant gyvenimo ir mirties ribos, niekas tiksliai negali pasakyti.
Radiacijos specialisto Džono Gofmanso vertinimu, ČAE avarija tapusi 475 mirtinų ir maždaug tiek pat nemirtinų susirgimų vėžiu priežastimi. Skydliaukės vėžio susirgimų pikas esą laukiamas 2005-2010 metais.
2006-ieji, minint ČAE avarijos 20-ąsias metines, skelbiami Černobylio (černobyliečių) vaikų metais.
Į kelionę leidosi naktį
Marijampolės policijos nuovados vyresnysis specialistas Algimantas Jaškauskas (40 m.), prieš 20 metų kartu su kitais privalomosios tarnybos kariais buvęs nusiųstas darbuotis į pavojingą zoną, Ukrainoje sprogus Černobylio atominės elektrinės (ČAE) ketvirtajam reaktoriui. Visą pasaulį tuomet sukrėtusią tragediją Algimantas dabar linkęs vadinti ryškiu istorijos faktu, kuris turėtų būti primenamas ne tik per liūdnąsias šio įvykio metines.
19-metis Algimantas, pašauktas atlikti privalomosios karinės tarnybos, buvo įkurdintas Ukrainoje, Lvovo mieste. Jau buvo beveik metus atitarnavęs seržantas, kai vieną rytą visas pulkas buvo mįslingai prikeltas ir paskelbta vadinamoji kovinė padėtis. Pagal tuometinį šios komandos laipsnį ("numeris vienas"!) kariai suprato, kad tai - ne pratybos. Niekas iš karininkų nei eiliniams, nei seržantams nieko neaiškino - patys vargu ar žinojo, kokį aukštesnės karinės valdžios įsakymą teks vykdyti. Kariams buvo išdalintos civilinės saugos priemonės - dujokaukės, ilgaauliai batai, pirštinės, specialūs lietpalčiai... Nerimas tvyrojo visą dieną. Vaikinai spėliojo, kad visi, nepaisant jokių norų, bus išgabenti tarnauti į Afganistaną. Mįslingiausia, anot Algimanto, atrodė pašto dėželių nukabinimo vajus kareivinių teritorijoje - kad niekas neišsiųstų kokio nors laiškelio į savo namus.
- Buvome visiškai atjungti nuo pasaulio, - prisimena A. Jaškauskas. - Apie tai, kad prieš dvi paras buvo sprogimas Černobylio elektrinėje, mes sužinojome tik kur kas vėliau. - Tuo metu mes tik buvome slapta įsijungę racijas ir iš taksistų pagautų pokalbių nuotrupų supratome, kad kažkur kažkas sprogę.
Naktį pulko kariams buvo nurodyta susirinkti tik pačius svarbiausius asmeninius daiktus - puodukus, šaukštelius, dantų šepetėlius - ir sėstis į šarvuočius. Tamsusis paros metas buvo pasirinktas todėl, kad aplinkui esančių daugiabučių namų gyventojai (pulkas buvo įsikūręs mieste) nematytų urmu išsikraustančių kareivių ir neužsikrėstų panika.
Net ir dardėdami šarvuočiais, kariai nežinojo savo skubios kelionės tikslo bei koordinačių. Kai kurie smalsiai vis dairėsi pro šarvuočių šaudymo angas į aplinką, tačiau nepažįstamos vietos mįslės neatskleidė - vis tebuvo matyti miškai...
Laiškus siuntė slapčia
Po bemaž parą trukusios tokios mįslingos ir nepatogios kelionės kariai buvo persodinti į traukinį Kijevo link. Ukrainos sostinė, kaip labai įstrigę Algimantui, juos pasitiko ryškiai raudonomis spalvomis - miestas jau buvo pasiruošęs švęsti Gegužės pirmąją. Už Kijevo - vėl viena para šarvuočiais, vėl miškais, vėl trokštant ką nors sužinoti ar atspėti "budint" prie šarvuočio šaudymo angos...
- Liko tik vienintelis geras prisiminimas: maisto daviniai ir toje kelionėje, ir jau įsikūrus stovyklavietėje, buvo daug geresni nei Lvove, - sakė Algimantas. - Jau gaudavome ir virtų kiaušinių, ir kondensuoto pieno. Įstrigo nuolatinis palapinių statymas nakčiai ir čiužinių kimšimas šiaudais.
Paslapčiomis į kelionę leidęsis pulkas, kaip vėliau kariai sužinojo iš vietos gyventojų, buvo įkurdintas už 30 kilometrų nuo sprogusio elektrinės reaktoriaus - gana pavojingoje zonoje. Buvo praėjusios tik keturios paros nuo pasaulį sukrėtusios tragedijos.
Pagrindinė prie Černobylio atgabentų šauktinių kasdienė veikla buvo gana nuobodi - reikėjo tverti spygliuotas vielas didžiulėje teritorijoje ir budėti postuose, kad pavojingoje zonoje nešmirinėtų pašaliniai asmenys. Kareiviams buvo išdalinti vadinamieji "tušinukai" - prietaisai radiacijai matuoti. Reikėjo nuolat fiksuoti radiacijos parodymus. Anot Algimanto, nors tie "tušinukai" buvo japoniški, tačiau dauguma jų ... neveikė. Karius taip pat vargindavo kasdieniai "ritualai": kaskart viską nusirengti iki siūlo, kad per dieną radiacija užkrėsti drabužiai nevirstų mirties nešėjais, nesėdėti ant žemės, nes esą lapuose buvo susikaupęs didžiausias radiacijos kiekis, nebėgioti (net buvusio įprasto ir būtino rytinio kroso), kad nebūtų judinamas užterštas oras... Tokia kasdienybė truko beveik mėnesį. Po to pulką, kuriame tarnavo Algimantas, pavojingoje zonoje pakeitė kitas pulkas - kariai buvo nuolat kaitaliojami, nes niekas nežinojo, koks iš tiesų pavojus tyko ilgiau pagyvenus minėtoje zonoje.
- Visą tą laiką buvo draudžiama laišku informuoti namiškius, kur mes esame ir ką veikiame, - pasakojo Algimantas. - Karių artimieji nesuprato, kur pradingę jų sūnūs, broliai, vaikinai. Man vis dėlto kartą pavyko vieną laišką slapta perduoti vietos gyventojams, kurių buvo likę nedaug, kad išsiųstų į Lietuvą. Tik vėliau sužinojau, kad tas laiškas namiškius tikrai pasiekė.
"Nudvėsit kaip kiaulės..."
Po mėnesio, praleisto Černobylio zonoje, Algimantas ir jo pulko kariai vėl buvo parvežti į Lvovą. Dar kartą grįžti prie Černobylio jiems teko tų pačių metų lapkričio pabaigoje - tada jau porai mėnesių. Radiacijos paliesta zona po pusmečio karius pasitiko įspūdingais vaizdais: dar neužšalusiuose laukuose pūpsojo didžiulės kopūstų galvos - keturis penkis kartus didesnės už įprastas, tokie pat "išsigimę" moliūgai, runkeliai. Vadinasi, žmonėms pavojinga aplinka augalijai buvo tarsi stebuklingosios trąšos. Tiesa, suvešėjusių daržovių kareiviai nelietė - jomis nesidomėjo. Tada jie jau daugiau buvo girdėję, koks pavojingas gali būti radiacijos poveikis žmogaus organizmui. Anot Algimanto, jį susimąstyti privertė kartą vieno generolo rėkte išrėkti žodžiai, kai jis nuolat primindavo kariams nesėsti ant žemės, ant žolės. Generolas nesivaldydamas kaukė, kad visi jam nepaklusę kariai "nudvės kaip kiaulės - jeigu ne po penkerių metų, tai po dešimties - tikrai!"
- Dabar galiu tik pasišaipyti - "visaregio" generolo pranašystės neišsipildė: štai gyvenu jau 20 metų po Černobylio ir, ačiū Dievui, sveikata dar nesiskundžiu, - pasidžiaugė Algimantas.
Buvęs černobylietis linkęs paneigti ir kai kuriuos kitus iš lūpų į lūpas perduodamus mitus Černobylio tema. Vienas iš jų - kad kariai, tuokart saugant jų sveikatą nuo galimo užkrato ir siekiant juos valdyti bei nuraminti, pavojingoje zonoje buvo nuolat girdomi alkoholiu. Anot Algimanto, šauktiniams tikrai neteko svaigintis gėrimais, nes ta pati griežta tvarka tvyrojo ir Černobylio zonoje, kaip ir Lvove. O štai vadinamieji partizanai - vyresnio amžiaus karo prievolininkai, kadaise jau atitarnavę kariuomenėje, bet vėl pašaukti mėnesiui ar dviem likviduoti sprogimo padarinių, susirasdavo kaimeliuose ir degtinės, ir vyno. Mat ne visi vietos gyventojai buvo iškeldinti - su jais "partizanai" ir bendraudavo. Kai kurie ukrainiečiai mielai lankydavo ir šauktinius karius - ateidavo pasikalbėti, atnešdavo sriubos.
Algimanto atmintyje išlikę jautrūs vaizdai, kai paskui karius virtinėmis slankiodavo išsikrausčiusių vietos gyventojų palikti šunys ir katės - jie labai ilgėdavosi žmogaus dėmesio. Iš pradžių kariai keturkojus ir paglostydavo, ir pašerdavo įsikyrėjusiomis perlinių kruopų košėmis. Vėliau karininkai uždraudė jaukintis "ukrainietiškus" keturkojus dėl padidintos rizikos perimti radiacijos dozę: mat prikišus prie katės ar šuns kailiuko dozometrą, pasigirsdavo pavojingą radiacijos perteklių išduodantis čirškimas.
Padėti tiems, kam labai reikia
Patys kariai nuo gautos radiacijos, anot Algimanto, "nečirkšdavo", tačiau kiekvienas dažnai būdavo tikrinamas rentgeno aparatu, kitais medicinos prietaisais. Keičiantis pulkams, radioaktyviai užkrėsti drabužiai, net naudota technika būdavo paliekama. Vis dėlto kariai jau tada jausdavo sveikatos problemų: smarkiai trūkinėdavo veido ir kaklo oda, berte berdavo votimis, ant kojų (galbūt nuo aklinai uždarų ilgaaulių batų) atsiverdavo žaizdos, nuo kurių iki šiol likę randai. Algimantas sakė girdėjęs, kad arčiausiai reaktoriaus buvę ugniagesių būriai, pačiomis pirmosiomis savaitėmis malšinę sprogimo padarinius, netrukus buvo ir palaidoti...
- Mums tokių žinių tuomet niekas neskleisdavo, todėl ir panikos nejautėme, - sakė A. Jaškauskas. - Žinojome, kad pavojinga, bet kiek - niekas negalėjo pasakyti. Baigus tarnybą, į kiekvieno mūsų karinį bilietą buvo įrašyta, kad buvome Černobylio zonoje ir gavome 5,4 rentgeno radiacijos. Ar tai buvo tikras faktas ir ką jis mums pranašavo, niekas nežinojome. Neseniai per vieną Rusijos televiziją teko žiūrėti dokumentinį filmą apie Černobylį. Jame akcentuojama, kad net ir iki šiol tikroji tuometė padėtis nėra išviešinta - tikroji tiesa atskleista ne visa. Ką gali žinoti...
Grįžęs iš kariuomenės, Algimantas netrukus įstojo į tuometinį Vilniaus pedagoginį institutą studijuoti istorijos. Galimos Černobylio pasekmės jo tada nė kiek nejaudino: vaikinas viskuo domėjosi, buvo aktyvus studentas, dainavo "Šviesos" ansamblyje. Sako, didvyriu, kad tarnavęs prie Černobylio, niekada ne tik nesijautęs, bet kurį laiką dar ir slėpti bandęs - ypač merginoms nenorėdavo atskleisti savo kareiviškos praeities, nes jau tada aktyviai ir grubiai buvo kalbama, esą černobyliečiai - vaikščiojantys lavonai, neturintys ateities. (Užtat dabar jau kalbama, kad Černobylio radiacija vyrus veikė kaip garsioji "Viagra".)
Į černobyliečių veiklą, skelbiančią ir primenančią vis senėjančios istorijos faktus, raginančią bendrauti vienodo likimo žmones ir kovojančią dėl socialinių garantijų, kadaise garsiai žadėtų Černobylio judėjimo dalyviams, Algimantas neįsitraukė. Gal ir pareigos trukdė, įgytą istorijos mokytojo profesiją tučtuojau iškeitus į policininko (esą šios struktūros pareigūnams lyg ir nederėtų aktyviai reikštis visuomeninėse organizacijose), o gal ir noro trūko, nes esanti pakankamai normali sveikata neskatino ieškoti lengvatų ir privilegijų.
- Tačiau aš irgi esu už černobyliečių judėjimą ir jų siekius, - sakė Algimantas. - Man pagalbos nereikia - pats savimi rūpinuosi, tačiau tiems, kas tikrai turi rimtų sveikatos ar kasdienio gyvenimo problemų, pagimdytų buvusios pavojingos tarnybos, būtina padėti. Juk taip buvo žadama, o pažadai turi būti tesimi.
Letos KAULINIENĖS nuotr.:
- Algimantas Jaškauskas mena: pavojingoje Černobylio zonoje mįslingą būtį kariai skaidrindavo dainuodami ir grodami gitara
- Algimantas mano, kad net ir po 20 metų apie ČAE tragediją bei jos pasekmes skelbiama ne visa tiesa
2006 04 21
