Thimothee de Fombelle’o pjesė “Švyturys” vakar (06.02) buvo pristatyta net du kartus: Eimutis Kvosčiauskas ir Denis Lavant’as šią medžiagą pateikė visiškai skirtingai.
Pirmąjį skaitymą režisavo Albertas Vidžiūnas. Nors tai buvo tik skaitymas, spektaklis pretendavo į pabaigtą, apgalvotą, tvarkingą spektaklį be jokių išorinių “aksesuarų” - viskas sutelkta į žmogaus monologą.
E. Kvosčiauskui reikėjo išmokti ilgą, kartais net painų tekstą, kuris praktiškai nebuvo praskiestas jokiomis režisūrinėmis pauzėmis. Stebėti, klausytis gana statiško vieno žmogaus utopinių minčių tikrai nėra lengva. Kelis kartus spektaklis smarkiai “įsitempia”, įvyksta drastiški emociniai proveržiai, o po to “skaitovas” vėl smenga į savo išgyvenamą pasaulį.
Konflikto šiame spektaklyje nėra. Iš ko susiformuoja teatras? E. Kvosčiauskas vaidina vidinę būseną. Kaip viskas vyksta viduje - atspėti neįmanoma. Apsimetinėjimo tikrai nėra. Aktorius - labai organiškas. Jis net balso nesistengia pakeisti. Bet teatras randasi gana sunkiai, nes “vaidinami” jausmai dažnai išsprūsta iš teksto logikos. Vandenyno, jūros kvapas juntamas tik tomis akimirkomis, kai aktorius, susitapatinęs su savo veikėju, ramiai ir romantiškai taria gal net ne visai jam artimus Fombelle’o žodžius.
Galvojant apie ateitį, sunku įsivaizduoti, kaip šis skaitymas gali pakrypti link atsivėrimo, be kurio monodrama neįmanoma. Žinant, kad režisierius Albertas Vidžiūnas gana mąslus žmogus, lieka tikėtis, kad jis dar šimtą kartų šį spektaklį apvers ir iš statikos išvaduos kai kurias gana sukaustytas scenas.
Antrasis “Švyturio” skaitovas - Denis Lavant’as pademonstravo absoliutų virtuoziškumą. Iš pradžių net atrodė, kad šis aktorius, nemokėdamas teksto mintinai, bandantis jį ne tik perskaityti, bet ir suvaidinti, paklius į absurdiškas situacijas. Atrodė, kad naudoti savo organiką yra net per įžūlu. Tačiau D. Lavant’ui neilgai truko pakerėti žiūrovų salę: regėjome neeilinio talento teatro aktorių, kuris ne tik prikaustė dėmesį, bet ir leido nemokantiems prancūzų kalbos suprasti, apie ką kalbama pjesėje.
D. Lavant’as pirmiausia apžavėjo savo tyliu sugebėjimu kurti teatrą iš nieko. Jis į vaidybinę aikštelę įeina iš tamsos, iš žiūrovinės salės dalies. Uždegama viena, antra, trečia žvakė. Atsiranda vieno prožektoriaus šviesa, aktorius keičia kaukę į akinius, pamažu kinta jo drabužiai, “apžaidžiamas” vonelėje esantis vanduo, jame paskandintos į celofaninius maišelius įdėtos brolio knygos… Detalių vis daugėja, aktorius kaskart vis labiau neįsitenka toje erdvėje. Jis pagroja tai vienu, tai kitu miniatiūriniu akordeonu, garso darosi vis daugiau, įsijungia papildomos šviesos. Bet šis procesas pavergia ne vien savo profesionaliu apskaičiavimu. Bet paliktomis nišomis improvizacijoms, per kurias metu aktorius, pats save dažnai pagaudamas, nukrypsta į visiškai kraštutines būsenas.
D. Lavant’as - gyvas nervas. Jo būsenos tarytum išgyvenamos pirmą kartą. Kartais net nustembi pamatęs, kad vėl sugrįžtama į realybę ir kad tolesni veiksmai yra profesionaliai apgalvoti. Šiam aktoriui režisieriaus neprireikė. Matyt, jo patirtis leidžia manipuliuoti pačiais netikėčiausiais dalykais. Bet kad šiam aktoriui savirežisūra įmanomas dalykas - tai faktas. Lietuvoje tai tikrai pirmas toks fenomenas, kuris pademonstravo tokį aukštą artistinį pilotažą.
Aktorius tiesiog negali vaidinti puse kojos, antraip jis mirtų. Jis tiesiog gimęs gyventi scenoje. Juda visas jo kūnas, veido plastika… Jis puikiai valdo tekstą, jo itin gražus balso tembras. D. Lavant’as scenoje nepalieka nė lopinėlio, kuris būtų neapvaidintas. Rodos, be trijų į vieną sujungtų kėdžių ir vonelės su vandeniu, scenoje nieko nėra, tačiau aktorius vis randa už ko užkliūti, vis randa kur ir kaip netikėtai naujai pasakyti savo tekstą. Jis primena poros metrų erdvėje besirutuliojantį gyvsidabrį.
Kaip padaryti, kad jo dvasia ilgiau apsigyventų Lietuvoje? Kaip padaryti, kad praktikai, kurie regėjo “Švyturį”, bandytų įminti paslaptis, kurių kodus nusakė D. Lavant’as? Ar visa tai yra patirties problema? Taip juk irgi gali būti, kad skirtingų gyvenimų atspindžiai neišvengiamai spektakliuose tampa veidrodžiais. Ir kūrėjai nedaug ką gali pakeisti.
Naujoji drama Lietuvoje sietina ne vien su kasmet vykstančiomis akcijomis, bet ir su profesionaliomis vertėjomis - prancūziste Akvile Melkūnaite ir germaniste Jūrate Pieslyte. Jos tikrai galėtų būti apdovanotos už tokį svarų indėlį kiekvienais metais išversti po kelias neeilinio reikšmingumo pjeses. “Švyturys” tai vėl patvirtino.